Viskas įmanoma. Tačiau reikia ne tik idėjų, bet ir investuotojų, kurių kišenės būtų prikimštos pinigų.
Vokiečiai tai jau padarė – sukūrė dirbtinį vandens telkinį buvusiuose Dortmundo plieno gamyklos plotuose. O aplink jį pristatė ir gyventi patrauklių daugiabučių, ir biurams skirtų pastatų.
240 mln. eurų. Tiek jiems kainavo Phoenix (liet. – Feniksas) ežero atsiradimas. Ir didžioji dalis investicijų jau sugrįžo.
Plaukioja, bet nesimaudo
Phoenix ežero vanduo – skaidrus, o gylis – toks, kaip nemenko tvenkinio. Tačiau žmonėms ir per didžiausius karščius draudžiama daryti tai, ko jie labiausiai norėtų – jame maudytis.
Į šį ežerą negali meškerių sumerkti žvejai mėgėjai – tai daro tik profesionalai. Ir tik tam, kad būtų išsaugotos tam tikrų žuvų rūšys.
Jame negalima birbinti valčių vidaus degimo variklių, tačiau skrosti ežero vandenį gali jachtos arba laiveliai, stumiami triukšmo nekeliančių elektrinių variklių.
Pakrantėse nevalia kaitinti kepsninių ir kepti kepsnių. Nes tai – tarša ir šiukšlės.
Yra ir daugiau draudimų, ir tai nėra laužta iš piršto. Mat visi „galima“ ir „negalima“ buvo surašyti siekiant statybų leidimo.
Istorija, arba Kaip atgauti pinigus?
Ir vis dėlto, kaip viskas prasidėjo – kaip atsirado ežeras ten, kur aukštakrosnėse ne taip seniai dar buvo lydomas plienas?
Pasak projekto „Phoenix See“ („Fenikso ežeras“) vadovo Lüdgerio Schürholzo, idėja, kaip pertvarkyti gamyklos teritoriją, kilo vienam Dortmundo savivaldybės darbuotojui.
„Viena gamyklos teritorijoje buvusių gatvių vadinosi „Ežero kraštas“. Kodėl jos pavadinimas siejosi su vandeniu? Tikėtina, kad dėl to, jog senovėje ten būta gana pelkėtos vietovės.
Tačiau idėja nebuvo judinama tol, kol nesibaigė gamyklos uždarymo procesas. O jis buvo skausmingas. Darbininkai kovojo dėl savo darbo vietų, nors buvo akivaizdu, kad gamyklos egzistavimas baigėsi.
Vokietijos plieno industrija susitelkė Duisburge. Gamyklą valdžiusi „ThyssenKrupp Stainless“ kompanija jame taip pat sukoncentravo savo veiklą. Be to, nesnaudė ir konkurentai iš Rytų Europos ir Kinijos – konkurencija taip pat priartino savininkų sprendimą uždaryti Dortmundo gamyklą.
Ją išmontavo kinai. Ir, parsigabenę įrenginius, juos sumontavo įmonėje netoli Šanchajaus“, – pasakojo L.Schürholzas.
Projektą įgyvendinti buvo pradėta tik tada, kai jam neliko moralinių kliūčių. O tada per penkiolika mėnesių jau buvo gautas statybos leidimas.
Miestiečiai neprotestavo
Pasak L.Schürholzo, nebuvo jokių protesto akcijų – gyventojai nekritikavo sumanymo.
Žalieji, koncervatoriai, socialdemokratai – visi savivaldybės tarybos nariai jam taip pat pritarė.
Tad beliko dirbti.
Projektui įgyvendinti buvo įkurta įmonė, kurios savininkė – Dortmundo komunalinių paslaugų bendrovė „DSW“.
Įmonės užduotis buvo ne tik parengti sklypą ežerui, bet ir pasirūpinti teritorijos infrastruktūra – nutiesti gatves, pakloti komunikacijas. Tai padarius, sklypai buvo parduoti nekilnojamojo turto plėtotojams – privataus kapitalo įmonėms. Už juos savivaldybė atgavo 130 mln. eurų: “privatininkai“ už kvadratinį žemės sklypo metrą mokėjo 350-400 eurų.
„Viskas. Būsto statybai laisvų sklypų nebėra. Visi jie yra parduoti, o gyvenamuosius namus tos įmonės stato ir šiuo metu.
Būsto kvadratinio metro kaina juose sukasi apie 3-4 tūkst. eurų“, – sakė projekto „Phoenix See“ vadovas.
Iš Vokietijos Šiaurės Reino – Vestfalijos žemės ir ES paramos fondų buvo gauta 15 mln. eurų paramos. Bet iki visų investicijų grąžos dar buvo tolokai. Todėl pravertė dar vienas sumanymas.
Pardavė net upę?
Buvusioje gamyklos teritorijoje vingiuoja nedidelė Emšerio upė. Stiprokos liūtys pakeldavo joje vandens lygį, ir vakarinėje miesto dalyje kildavo potvynių grėsmė.
Todėl buvo sumanyta tokia konstrukcija, kuri, pasruvus upei, nusiurbtų vandenį iš jos į ežerą.
„Štai šią „idėją“ už 60 mln. eurų pardavėme „Emscher“ bendrovei, kuriai tenka prižiūrėti Emšerį.
Pramonės pakilimo laiku, klestint kalnakasybai, pakito šios upės vaga bei pakilo vandens lygis. Be to, ši upė buvo tapusi gamyklos nuotėkų kanalu. Dabar ji prižiūrima ir valoma“, – užsiminė pašnekovas.
Tačiau net ir „pardavusi“ upę savivaldybė liko nesusigrąžinusi maždaug 10 mln. eurų.
Dėl to, anot L. Schürholzo, nepanikuojama. Juk projektas priviliojo žmonės - vieta jiems tapo patraukli gyventi. Žmonės dirba, moka mokesčius, tad investicijų lėšos savivaldybei grįžta ir per mokesčių sistemą.
Pakako dešimtmečio
2002 metais kone 100 hektarus žemės užimanti teritorija dar buvo nusagstyta Dortmundo plieno gamyklos pastatsis. Šiuo metu – rekreacinė miesto zona, supanti Phoenix ežerą.
Vieta maždaug 25 hektarų plote tvyrančiam ežerui buvo paruošta prieš šešerius metus – į ją buvo pradėta leisti požeminį vandenį. Per metus ežeras buvo pripildytas vandens, o jį supančioje teritorijoje nutiestos pirmosios gatvės.
2012-aisiais iškilo pirmieji gyvenamieji bei komerciniai pastatai, nauji jų vis dar tebestatomi.
Šiuo metu šiaurinėje ežero pusėje driekiasi gyvenamųjų namų kvartalai, priešingoje – visuomeninės paskirties: restoranai bei biurai.
Gruntas gamyklos teritorijoje nebuvo užterštas. Aukšakrosnės stovėjo atokiau, o ten tai būta taršos problemų. Ištyrus dirvožemį, net 3 mln. kubinių metrų užterštos žemės buvo išgabenta.
Šiuo projektu dabar rūpinasi Dortmundo savivaldybė.
Gyvenamuosius namus statantys nekilnojamojo turto valdytojai turėjo sutikti ir su savivaldybės iškelta sąlyga – įrengti pirmuosiuose aukštuose komercinės paskirties patalpas, kad jose galėtų įsikurti maitinimo įstaigos, vaistinės ar kitokias paslaugas teikiantys verslininkai. Visa tai kvartalams suteikia gyvybės.
Lietuvoje – tik užuomazgos
Šiokių tokių pavyzdžių jau būta. Nes miestų valdžia, anot situaciją jau perkandusių mokslininkų, gana dažnai besąlygiškai teigiamai vertina bet kokias investicijas. Net ir tų investuotojų, kuriems labiau rūpi ne teršiančios miestus pramoninės ar karinės teritorijos, kurių pertvarkymas miestui būtų naudingas, o patogiose vietose esančios viešosios erdvės,.
Jų vietoje iškilo komerciniai, gyvenamieji kompleksai. Taip nutiko ir Kaune, buvusio „Žalgirio“ stadiono vietoje,ir Vilniuje – Ozo draustinio teritorijoje.
