Rado išeitį iš šiukšlių krizės – rūšiuosim ir deginsim

Europos Sąjungoje ir Lietuvoje draudžiama į sąvartynus gabenti nerūšiuotas šiukšles. Tačiau mechaninio-biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių operatoriai nebesuspėja suktis.

Sostinėje maždaug savaitę netgi buvo leista gabenti nerūšiuotas atliekas į sąvartyną, nors tai akivaizdus įstatymų pažeidimas. Kita vertus, sąvartynuose ar specialiose aikštelėse teks saugoti didžiąją dalį išrūšiuotų ir tinkamų deginti atliekų, kol bus pastatytos tam skirtos jėgainės Vilniuje bei Kaune.

Mat dabartinė „Fortum“ elektrinė Klaipėdoje niekaip negali sudeginti visų Lietuvoje susikaupiančių atliekų. Jų per metus susidaro kiek mažiau nei milijonas tonų, o uostamiesčio jėgainė gali priimti tik iki 200 tūkst. tonų.

Į MBA įrenginius visoje Lietuvoje sukišta milžiniška suma – daugiau nei 130 mln. eurų. Tačiau ar daug naudos, jei juose atskiriama tik apie 3 proc. perdirbti tinkamų atliekų?

Kur kas daugiau naudos galėjo būti tuo atveju, jei tokia ar bent panaši suma būtų skirta pirminiam rūšiavimui – sudaryti sąlygas gyventojams ir juos pripratinti atskirti metalą, plastiką, stiklą ir kitas, pavyzdžiui, maisto atliekas. nuo bendro srauto.

Tačiau dabar įrengtos tarpinės aikštelės, kurių operatoriai pelnosi gyventojų sąskaita, o valdininkai apsimeta, kad viskas gerai, ir tik prieš rinkimus kažkiek pramerkia akis. Po jų vėl greičiausiai užsimerks ir gyvenimas tekės kaip tekėjęs.

Iš atliekų jose neretai gaminamas vadinamasis techninis kompostas, kuris niekam nėra tinkamas, tik sąvartynams perdengti. To komposto – per akis, todėl perdangą dengia kita perdanga, ant jos – dar viena perdanga.

„Šiandien imituojama, kad viskas puiku, o atliekos, ir rūšiuotos, ir nerūšiuotos, tiesiog keliauja į sąvartynus. Aplinkos ministerija tai puikiai žino, tačiau situacija dviprasmiška – ir MBA įrenginiai turi veikti, ir išrūšiuotų atliekų nėra kur dėti.

Todėl visi sukasi, kaip gali, manevruodami tarp galbūt mažesnių baudų už įstatymų nesilaikymą“, – neslėpė įmonių grupės „Lietuvos energija“ Kogeneracinių jėgainių projektų tarnybos direktorius Nerijus Rasburskis.

Jei taip bus ir toliau, Lietuva tikrai neišvengs ES sankcijų. Mat po 2030 metų į sąvartynus bus galima gabenti ne daugiau kaip 10 proc. susidarančių atliekų. Dabar ten nukeliauja apie 60 proc. atliekų. Padėtis turėtų pasikeisti pastačius atliekas deginančias kogeneracines jėgaines Vilniuje bei Kaune.

Šią savaitę pasirašytos rangos darbų sutartys, nes konkursai baigti, laimėtojai jau žinomi.

Sostinėje planuojama jau kitų metų balandį pradėti statybas.

Europos Komisija pritarė, kad šiam 345 mln. eurų vertės „Lietuvos energijos“ projektui būtų skirta 150 mln. eurų ES parama.

Atliekų deginimo įrenginių statybos konkursą laimėjo tarptautinis konsorciumas „Steinmuller Babcock Environment“, į kurį įeina Lenkijos statybų grupė „Budimex“ bei Lietuvos įmonė „Kauno dujotiekio statyba“. Pasiūlyta kaina – 178,29 mln. eurų.

Tuo metu Kaune numatytos statyti jėgainės 51 proc. akcijų valdo „Lietuvos energija“, dar 49 proc. turi „Fortum“, tačiau ši kompanija 5 proc. akcijų įsipareigojusi perleisti Kauno savivaldybės įmonei, greičiausiai – „Kauno energijai“.

Vilniuje ketinama deginti ir biokurą, ir atliekas, o Kaune – vien pastarąsias. Pasak N.Rasburskio, kol kas nėra galutinio Europos Komisijos sprendimo, ar Kauno projektas bus finansuojamas ir ES lėšomis, todėl projektas vykdomas vienu metu pagal abi finansavimo schemas.

Mat čia svarstoma galimybė deginti ne tiktai komunalines, bet ir pramonines atliekas, taip pat vandenvalos įmonėse susidariusį dumblą. Būtent pramoninių atliekų ir dumblo deginimas leidžiamas pagal patvirtintą poveikio aplinkai vertinimą Kaune, o to nėra numatyta Vilniaus projekte.

„Tai dar vienas galvos skausmas, nes Kaunas užsivertęs tuo dumblu, jo per akis ir Vilniuje, o visi šią problemą mėto nuo savęs lyg karštą bulvę.

Jeigu negausime ES paramos Kauno jėgainei, joje bus galima deginti išdžiovintą dumblą ir išspręsti šią problemą, kurios niekas dabar nesiryžta imtis“, – pasakojo N.Rasburskis.

Kauno jėgainė užtikrins apie 40 proc. šio miesto šilumos poreikio, Vilniaus – apie pusę. Už deginamas atliekas mokėti nereikės, nes jau dabar už šią paslaugą gyventojai sumoka MBA operatoriams.

Deginant biokurą tenka mokėti maždaug 10 eurų už megavatvalandę energijos, o deginant atliekas tiek pat sudarytų ne išlaidos, o pajamos.

Todėl neabejotina, kad naujosios kogeneracinės jėgainės taps pigiausiais šilumos gamintojais abiejuose miestuose. Numatoma, kad šilumos gamyba juose atpigs mažiausiai 20 procentų, lyginant su galimomis alternatyvomis.

Tai kelia grėsmę jau veikiančių jėgainių savininkams. Spėjama, kad dabar parduodami brangesnę šilumą vien sostinėje kas mėnesį jie susišluoja apie 2 mln. eurų papildomų pajamų, kurias suneša centralizuotai besišildantys Vilniaus gyventojai.

Todėl dabartiniams rinkos žaidėjams būtų naudinga, kad kogeneracinės jėgainės projektas būtų įgyvendintas kuo vėliau.

Kaune jau gauti visi statybos leidimai, o Vilniuje dar teks jais rūpintis. „Labai svarbu juos laiku gauti, nes mes to proceso nekontroliuojame ir daug kas priklauso nuo vilniečiams atstovaujančios savivaldybės tarybos valios ir jų požiūrio į norą atpiginti šilumą.

Jei savivaldybės atstovai bus operatyvūs, mes viską padaryti tikrai suspėsime. Aišku, jei nebus taip, kad valdininkai lauks paskutinės numatytos dienos, o paskui prašys pateikti papildomus dokumentus ir vėl lauks iki termino pabaigos“, – grėsmę įvardijo N.Rasburskis.

Tačiau abi naujosios jėgainės pradės veikti geriausiu atveju tik baigiantis 2018-iesiems, o deginti tinkamų atliekų kalnai kaupiasi jau dabar.

Ar paskui bus įmanoma panaudoti kaupiamas atliekas?

Saugoti jas keletą metų nėra sudėtinga – pakanka įrengti tinkamas aikšteles ir garantuoti priešgaisrinę saugą.

Tai sėkmingai daroma ir Švedijoje, ir kitose šalyse.

„Per kiek jas sudegintume? Bent jau Vilniuje tikrai ne per trejus metus. Galime deginti 80 proc. tais metais susidariusių, 20 proc. – susikaupusių anksčiau.

Esame pasirengę diskutuoti, ieškoti saugojimo būdų, jei tik kas nors norės. Tačiau šie reikalai susiję su politika, o „Lietuvos energija“ ja neužsiima“, – aiškino N.Rasburskis.

Kauno jėgainė per metus pajėgs sudeginti 200 tūkst. tonų, Vilniaus – 160 tūkst. tonų, arba tik 40 proc. po rūšiavimo likusių degiųjų komunalinių atliekų.

Nors daugelyje pasaulio šalių atliekų deginimo gamyklos saugiai veikia miestų centruose, Lietuvoje į jas dar žiūrima įtariai. Todėl naujoms jėgainėms numatyti tokie griežti taršos reikalavimai, kurie Europos Sąjungoje įsigalios tik 2018-aisiais.

„Rangovai spjaudėsi juos išvydę, bet šiuo atžvilgiu jokių kompromisų nebus“, – tvirtino „Lietuvos energijos“ Kogeneracinių jėgainių projektų tarnybos vadovas.

Be to, nuolat bus vykdoma aplinkos stebėsena. Dar prieš jėgainės darbo pradžią bus įrengtos aplinkos taršą stebinčios stotelės, kad būtų galima objektyviai įvertinti pastatytos jėgainės poveikį aplinkai.

Į projekto darbo grupę įtraukti ir sostinės Lazdynų rajono, netoli kurio iškils jėgainė, bendruomenės atstovai, kurie projektavimo ir statybos procesą stebės iš vidaus, kad būtų išvengta taupymo gyventojų sveikatos sąskaita.

Deginant atliekas bus galima gauti naudos iš pelenų – vadinamojo šlako, kuris dabar graibstomas Skandinavijoje, o lietuviai jį importuoja klinkeriui gaminti. Šlakas naudojamas ir tiesiant kelius, ir statybose – pavyzdžiui, trinkelėms.

Tiesa, valant dūmus susidarys ir lakiųjų pelenų, kuriuose iš tiesų būna sunkiųjų metalų bei kitų kenksmingųjų medžiagų.

Juos utilizuoja norvegai, vokiečiai, o artimiausi kaimynai – lenkai, paprasčiausiai skandindami akmens anglių šachtose.

Kauno technologijos universiteto profesorius

„Gal jau užteks tų nuolatinių politinių ir verslo grupuočių keliamų intrigų, dėl kurių taip lėtai progresuoja atliekų tvarkymas ir kompromituojami šiuolaikiniai jo būdai bei technologijos. Šiuolaikiniai regioniniai sąvartynai buvo įsteigti ir įrengti gana greitai, tačiau dabar jie jau faktiškai yra pripildyti.

Taip atsitiko todėl, kad nebuvo sukurta maisto atliekų surinkimo iš gyventojų ir kompostavimo sistema, atskiras atliekų (plastiko, stiklo, popieriaus ir kt.) surinkimas ir perdirbimas didėjo lėtai.

Ilgai buvo delsiama statyti racionaliu dydžiu ir geografija pagrįstų mišriųjų atliekų MBA įrenginius bei išrūšiuotas atliekas deginančias jėgaines.

Jei atliekų atskiro surinkimo ir perdirbimo, MBA ir panaudojimo energijos gamybai veikla būtų sėkminga, į sąvartynus pakliūtų tik gerokai mažesnis apdorotų ir iš esmės inertinėmis tapusių atliekų kiekis, o pats sąvartynas atliktų labiau apsauginę funkciją.

Tačiau atliekų deginimo įmonių statybas sėkmingai blokuoja tarpusavyje konkuruojantys verslo atstovai ir bet kokia kaina populiarumo siekiantys politikai, nesigėdintys gąsdinti žmones nepataisomomis pasekmėmis aplinkai ir nesibodintys sakyti netiesos.

Jiems žinoma tik viena tiesa – neleisti, uždrausti, bet jie nenori kalbėti apie efektyvią veiklos kontrolę. Pasekmės tokios, kad turime tik vieną atliekų deginimo įmonę Klaipėdoje, kuri nepajėgia sudeginti visų Lietuvoje susidarančių ir energijai gaminti tinkamų atliekų.

Dar visai neseniai šio kietojo atgautojo kuro nebuvo galima deginti net Klaipėdoje, nes tai ne tame pačiame regione susidariusios atliekos. Tokiu atveju dingdavo bet kokia MBA prasmė, jei viską vėl reikėdavo vežti į sąvartyną.

Pastarieji įvykiai Vilniaus atliekų tvarkymo sistemoje yra akivaizdus politikų ir su jais susijusių verslo atstovų ilgametės destruktyvios veiklos, kuria siekiama patenkinti savo egoistinius interesus, bet ignoruojant paprastų Lietuvos žmonių poreikius ir visiškai nesirūpinant valstybės saugumu, įrodymas.

Ir Vilniui, ir Kaunui reikia šiuolaikinių atliekų deginimo jėgainių. Taip pat reikėtų pagal parengtą projektą panaudoti kietąjį atgautąjį kurą gaminant cementą Akmenėje.

MBA įrenginiuose turi sėkmingai veikti kvapų neutralizavimo įrenginiai. Negana to – turi būti skatinamas popieriaus, stiklo, plastiko, maisto, elektronikos ir kitų atliekų atskiras surinkimas, turi būti kuriamos naujos jų perdirbimo įmonės.“