Jei Šiaulių viešbutyje „Tomas“ būtų išlikę kambariai, įrengti maždaug prieš dvi dešimtis metų, ant vieno jų tikrai kabotų lentelė su užrašu, kad jame nakvynės buvo apsistojęs tuometis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Garsiausių pirmųjų svečių pavardes auksinėje lentelėje ant durų galėtų išraižyti ir „Stiklių“ viešbučio ir restorano savininkai.
Vienoje jų tikrai būtų parašyta, kad čia buvo apsistojęs garsus mados dizaineris Paco Rabanne.
Abu šie viešbučiai skiriasi kaip diena ir naktis, bet jų savininkų verslo pradžiamokslis – panašus. Pradėję nuo kavinių, jie netruko suprasti, kad svečius reikia ne tik pamaitinti, bet ir apgyvendinti.
Padėjo veterinaro patirtis
Maždaug 70 svečių galinčio priimti keturių žvaigždučių viešbučio „Tomas“ savininkas Romas Barauskas neretai pats pasitinka svečius. Jis – vienas tų žmonių, kurie gerai žino, kad kiekvienam apsistojančiam žmogui reikia ne tik jaukaus kambario, bet ir šeimininkų dėmesio.
Patirties jis turi sukaupęs į valias. Juk per tuos metus, kai sukasi maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų versle, Lietuvoje pasikeitė net keturios valiutos.
Viskas prasidėjo paskutiniais merdinčio sovietmečio metais, kai R.Barauskas su žmona sumanė teikti maitinimo paslaugas ir įsteigė kooperatyvą.
„Išsinuomojome patalpas sename mūriniame pastate Tilžės gatvėje. Greta nebuvo jokių kitų statinių. Bet kad tą pastatą pritaikytume kavinei, teko ilgai užgaišti jį remontuojant.
Šimtametis statinys – kultūros paveldo objektas. Teko atsižvelgti į daugybę reikalavimų“, – verslo pradžią prisiminė R.Barauskas.
Jis – buvęs veterinarijos gydytojas, tačiau sovietmečiu nebraidžiojo gyvulių fermose po mėšlą, nes dirbo darbą, susijusį su maisto saugos kontrole. Todėl patirtis pravertė. „Žinojau, kaip išsirinkti gerus maisto produktus ir kaip viską tinkamai organizuoti“, – sakė pašnekovas.
Pasitaikydavo dosnių klientų
Kavinė duris atvėrė 1992 metais, kai, išstūmę rublius, rinkoje dar sukosi „vagnorėliai“.
„Šiauliuose buvome antri, atidarę privačią kavinę. Vėliau jų pasipylė kaip iš gausybės rago. Prasidėjo konkurencija. Netoliese veikė neblogas iš sovietinių laikų likęs restoranas „Milda“, bet kai atidarėme savo kavinę, jis ištuštėjo.
Užtat pas mus nuo ryto iki vidurnakčio būdavo pilna žmonių. Taip nusivarydavome nuo kojų, kad baigę darbą nebeturėjome jėgų net pinigams suskaičiuoti“, – pasakojo R.Barauskas.
Iš pradžių „Tomo“ klientai atsiskaitinėjo rubliais, po kelių mėnesių – jau „vagnorėliais“. O šiuos, pasak R.Barausko, apskritai buvo sunku suskaičiuoti.
„Vis dėlto tai buvo neramūs laikai. Šiaulių „berniukai“ kėlė galvą. Jie užsukdavo ir į kavinę. O ten, kur jie pasirodydavo, netrukdavo triukų.
Užtat jie taškėsi pinigais. Pavyzdžiui, vien už tai, kad barmenas pagarsintų muziką, buvo mokama „meškutė“ – 500 laikinųjų talonų“, – prisiminė savininkas.
Apnakvindino V.Landsbergį
Talonai virto litais, o pinigų sukaupę verslininkai pradėjo plėsti veiklą. Greta kavinės mūrinuko apie 1994-uosius įsigijo žemės ir pastatė viešbučio pastatą – pirmame aukšte įrengė salę, o antrame – 7 kambarius.
„Staigmena mums ir patiems buvo tai, kad viešbutyje apsigyveno buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis su žmona.
„Rodos, tai buvo prezidento rinkimų kelionė 1997-ųjų pabaigoje. Tačiau kad jis pas mus apsigyveno, niekas nežinojo net Šiaulių savivaldybėje. Viskas buvo įslaptinta.
Pirmiausia saugos tarnybos atstovai detektoriais iššukavo kambarius tikrindami, ar nėra sprogmenų, o pats V.Landsbergis į viešbutį atvyko tiesiai iš laidos Šiaulių televizijoje.
Mudu šiek tiek šnektelėjome, nes svečias net nevakarieniavo“, – pasakojo „Tomo“ šeimininkas.
NATO kariai – geidžiamiausi
Šiuo metu šiauliečius maitina iš sostinės į antrines įmones ar filialus atvykstantys pagrindinių bendrovių vadovai. Netrūksta ir lenkų, estų, latvių, rusų, apsistoja viešbutyje ir sportininkai.
„Esame sutarę su viena turizmo įmone, kuri pas mus apgyvendina Rusijos turistų grupes. Jie čia pernakvoja ir keliauja toliau“, – užsiminė R.Barauskas.
Vis dėlto Šiauliuose NATO kareiviai buvo ir tebėra geidžiamiausi svečiai.
Anot R.Barausko, miesto viešbučiai verčiasi per galvą, kad tik gautų galimybę juos apgyvendinti. Juk tai reiškia, kad visi kambariai bus ilgai užimti.
Pradėjo nuo kavinės
1987-aisiais Vilniaus senamiestyje Aleksandras ir Ana Ciupijai bei Romas Zakarevičius, įsteigę kooperatyvą, atidarė „Stiklių“ kavinę. Netrukus ji tapo restoranu, šalia jo išdygo aludė, o dar po keleto metų duris atvėrė kavinė ir konditerijos parduotuvė „Ponių laimė“.
Kelias nuo kavinės iki „Stiklių“ viešbučio buvo gana ilgas, tačiau, pasak savininkų, neišvengiamas.
„Atidarydami kavinę svajojome ir apie tai, kad norėtume įsteigti viešbutį. Tai buvo tikslas, kurį pasiekti pavyko maždaug per dešimt metų“, – sakė A.Ciupijus.
Anuomet, dar sovietmečiu, „Stiklių“ kavinėje buvo vos trys dešimtys vietų. Užtat tai buvo pirmoji kavinė Vilniuje, kurioje buvo galima išgerti tikros sodrios kavos.
„Tačiau tai buvo Stiklių gatvė. Aplinkui gyveno varguoliai ir girtuokliai, virš kavinės – taip pat. Po truputį pradėjome iš jų supirkinėti butus. Tai padarius jau buvo galima kalbėti ir apie viešbutį“, – prisiminė A.Ciupijus.
Tragiškai stigo viešbučių
Tuo metu, kai kavinė jau buvo virtusi restoranu, į jį pietauti ar vakarieniauti atvykdavo tų laikų elitas – užsienio korespondentai, diplomatai. Bet apsistoti jiems tekdavo nebent tuomečiame „Lietuvos“ viešbutyje.
„Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, baisūs sovietiniai viešbučiai vos kvėpavo.
Tad kone visi svečiai mus kurstė, kad imtumėmės ir apgyvendinimo verslo“, – kalbėjo A.Ciupijus.
Supirkę kaimynų butus „Stiklių“ bendraturčiai taip ir padarė – juose įrengė 20 kambarių.
„Vos tik 1996-aisiais atidarėme viešbutį, visi kambariai akimirksniu užsipildė. Patys pirmieji svečiai, apsistoję „Stiklių“ viešbutyje, buvo pirmojo tarptautinio mados festivalio „In Vogue“ dalyviai – iš Paryžiaus atvykę dizaineriai, tarp jų – ir P.Rabanne. Jis išvažiavo sužavėtas“, – patikino A.Ciupijus.
Šiuo metu „Stiklių“ viešbutyje yra 44 kambariai, dar 11 jų įrengta 2006-aisiais įkurtuose apartamentuose „Stiklių dvaras“.
„Stikliuose“ ir dabar dar yra žmonių, kurie dirba viešbutyje nuo pat jo įkūrimo. „Anuomet atidžiai rinkomės darbuotojus, sudarėme jiems galimybę stažuotis Prancūzijoje. Ir jie visą dviejų dešimčių metų apgyvendinimo verslo kelią nuėjo kartu su mumis“, – kalbėjo A.Ciupijus.
Jo žmona Ana yra užsiminusi, kad dirbant viešbučių versle tenka mokytis kasdien. Ir nesvarbu, kad tos patirties jau yra sukaupta devynios galybės.
„Kasdien vyksta pamokos, reikia ateiti į darbą, kur aplink – gyvi žmonės, o ne mašinos.
Atsiranda problemų, tad reikia išmokti kultūringai, ramiai priimti kiekvieną sprendimą“, – yra sakiusi A.Ciupij.
Šeimos verslas – istoriniuose pastatuose
Kelis dešimtmečius jau veikiančių ir šeimų valdomų viešbučių Lietuvoje yra ne vienas.
Antai „Narutis“ yra seniausi apgyvendinimo namai, išlikę Vilniaus Pilies gatvėje. Pirmą kartą jie paminėti 1581 metais Kelne išleistame „Pasaulio miestų albume“ – čia „Narutis“ siūlomas kaip nakvynės vieta keliautojams.
Šio viešbučio savininkų Nadieždos ir Julijaus Novickių sumanymu naujam gyvenimui pastatas prikeltas 1997 metais. Jis buvo rekonstruotas pagal architekto Gintaro Klimavičiaus projektą.
„Narutis“ yra apdovanotas Didžiuoju prizu už kultūros paveldo objekto sutvarkymą ir sėkmingą pritaikymą verslui.
Kaune yra „Perkūno namai“ – 1994 metais įkurtas viešbutis-restoranas. Jo savininkas Vidmantas Žekas pasakojo, kad Žaliakalnyje, kur stovi šis pastatas, gyveno jo seneliai ir proseneliai. Namą 1930 metais suprojektavo šeimos draugas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.
2007-aisiais „Perkūno namų“ savininkai įkūrė ir keturių žvaigždučių viešbutį-restoraną „Daugirdas“.
