Bendrovė „Nota bene“ su Lietuvos kariuomene bendradarbiauja nuo 2006-ųjų. Tai įmonė, tiekianti specialiosios paskirties įrangą ne tik kariuomenei, bet ir ugniagesiams, specialiosioms pajėgoms, oro uostuose dirbančioms tarnyboms.
Tad Lietuvos kariuomenėje šiuo metu mėsa tebepjaustoma tokiais pat brangiais peiliais kaip ir, tarkime, Vokietijos ginkluotosiose pajėgose. Kas nulėmė jų kainą?
– Viešųjų pirkimų tarnybos ataskaita verčia gūžčioti pečiais – virtuvės įrangos kainos išties įspūdingos, kaip ir jai įsigyti skirta pinigų suma. Kodėl? – paklausiau bendrovės „Nota bene“ direktoriaus Andriaus Jazgevičiaus.
– Tai buvo 2014 metais. Lietuvos kariuomenė pirko daug atsarginių detalių – priedų lauko virtuvėms, iš viso tame pirkinių sąraše buvo apie 200 prekių, pradedant lauko virtuvėms skirtos įrangos tarpinėmis, degikliais, baigiant šaukštais, lentelėmis.
Kai kurios prekės – pozicijos sutartyse – yra paprastos, civilinės. Tokių galima nusipirkti bet kokioje parduotuvėje. Tačiau dauguma jų buvo specifinės.
Tačiau viešųjų pirkimų tarnyba iš tų 200 prekių ištraukė vos keletą prekių.
– Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, su „Nota bene“ buvo pasirašyta 1,622 mln. eurų vertės preliminari lauko virtuvių atsarginių detalių ir agregatų pirkimo sutartis.
– Tai netiesa. Tai buvo ne įsipareigojimas, bet tik preliminari ketverių metų sutartis, kurioje kainas reikėjo fiksuoti iki 2018-ųjų. Kariuomenė neįsipareigojo nupirkti įrangos būtent už tokią sumą. Ji viską perka pagal poreikį.
Pagal šią sutartį, pirkimas buvo tik vienas – 2014-aisiais. Iš mūsų kariuomenė pagal tą sutartį virtuvės įrangos nupirko už 599 tūkst. litų (su PVM) – 173,6 tūkst. eurų.
Daugiau nebuvo jokio pirkimo.
– Vis dėlto ir viešųjų pirkimų tarnybai, ir kitiems kliūva didelės stalo įrankių kainos. Kodėl jie tokie brangūs?
– Įmonė, kuriai atstovaujame, – vokiečių gamintojas „Karcher-Futuretech GmbH“ gamina lauko virtuvių įrangą, bet pats negamina visų jai būtinų detalių – jas perka iš savo partnerių Vokietijoje.
Nes įrankiai, skirti maistui gaminti, – ne tos prekės, kurių perkama dideliais kiekiais. Tikėtina, kad partneriai – tų įrankių tiekėjai – užsideda antkainius ir taip atsiriekia savo maržą. Tą patį padaro ir „Karcher-Futuretech“.
Tad tos įrankių kainos, kurias pasiūlėme Lietuvos kariuomenei, nebuvo slaptos – už tokią kainą mes ir gavome jas iš „Karcher-Futuretech“.
– Aiškinama, kad sutartyje nurodžius, kad visų prekių gamintojas yra „Karcher-Futuretech GmbH“, buvo atgabentos kitų gamintojų prekės. Klijavote lipdukus su „Karcher-Futuretech GmbH“ pavadinimu?
– Tai čia ir yra minėtoji situacija. Juk prekės kodų suteikimas yra įmonės vidaus dalykas: tai kodavimo sistema. Pati „Karcher-Fituretech“ suteikė toms prekėms kodus.
– Vis dėlto, kodėl už kiaurasamtį kariuomenė mokėjo 70 eurų? Akivaizdu, kad kaina – milžiniška.
– Tai nebuvo katė maiše. Pasiūlymą gavome iš partnerio „Karcher-Futuretech“. Tas kainas mes ir pateikėme Lietuvos kariuomenei.
Ji užsakė, mes užsakymą pateikėme gamintojui ir gavome prekes. Kariuomenė tuo metu nesiginčijo dėl kainų – ginčas atsirado vėliau, kai jau buvo įvykdytas užsakymas.
Štai todėl daugiau šių prekių ir nebebuvo perkama.
– Įmonė nuo 2006-ųjų yra įvairios amunicijos kariuomenei tiekėja. Tie brangūs šaukštai nesujaukė situacijos?
– Mes ir dabar bendradarbiaujame su kariuomene. Tai pagrindinis mūsų klientas. Kalbama tik apie tą vienintelę virtuvės įrangos pirkimo sutartį, kuri nebebuvo vykdoma.
* * *
Virtuvės įrankius kariuomenė įsigijo iš bendrovės „Nota
bene“ – vienintelės bendrovės, pateikusios pasiūlymą šiam
pirkimui.
„Nota bene“ nuo 2006-ųjų yra laimėjusi per
penkiasdešimt skirtingos apimties Lietuvos kariuomenės skelbtų
viešųjų pirkimų – iš viso beveik 30 mln. eurų vertės ir yra
viena iš dešimties didžiausių kariuomenės tiekėjų.
