Purškia tie ūkininkai laukus, kad šis galingas chemikalas, mumijomis paverčiantis piktžoles ir viską, ant ko tik užtikšta, išdžiovintų javų varpas. Tikėtina, kad kai kurie jų tai darė ir šiemet. Juk lietus taip ir neleido grūdams išdžiūti.
Žemės ūkyje naudojamos chemijos pardavėjai guldo galvą, kad per porą savaičių nuodai suskyla – kad jų nebelieka nei grūduose, nei augaluose. Tačiau mokslininkai tokiais atvejais jų neįstengia perrėkti. Arba neturi tiek pinigų, kad ir juos išgirstų.
„Roundup“ prekės ženklas mums tiesiog smarkiai yra įsirėžęs į smegenis. Aš taip pat mosuoju purkštuvu, kai nebeįmanoma atsiginti dilgėlių. Tačiau tas „Roundup“ – tik vienas chemikalas, tik viena augalų apsaugos priemonė jų pasiūlos vandenyne.
Visų jų platintojai trina rankomis (nelegalių, kontrabandinių, atgabentų iš Kinijos – taip pat), kad Lietuvoje žemės ūkis klesti. Kad kasmet kuliamas vis didesnis ir didesnis derlius, kad javais užsėjami vis didesni ir didesni plotai. Ir kad modernios žemės ūkio technologijos čia jau smarkiai suleido šaknis.
Girdėjau vieno miltų malūno darbuotojus kalbant apie tai, kad jie, prekiaudami su suomiais, bando mūsų ūkininkus įtikinti, kad jie elgtųsi taip pat, kaip skandinavai. Kad jie nenaudotų net ir to, kas legalu – nepurkštų ant avižų pasėlių augimo reguliatoriaus.
„Nes paskui juk patys viską suvalgysit“, – svilino malūnininkai loginiais argumentais avižas bepamilstančių žemdirbių padus.
Suomiai žiūri, ką valgo. Jie turi tokius garsius prekės ženklus kaip kruopų bei dribsnių gamintoja „Nordica“ ar duonos kepėja „Fazer“. Jų eksporto bei antrinių įmonių užimama rinka – milijardinė, ir katės maiše jos neperka. Nemaišo pyragams tešlos iš bet kokių miltų ir netraiško grūdų dribsniams prieš tai neištyrę, ar kartais nėra juose kokių nors chemikalų likučių. Neabejojama tuo, kad jie, patekę į organizmą, ilgainiui sutrikdo sveikatą.
Žinoma, yra visokios leistinos normos, yra ir chemikalų, kuriuos organizmas ištirpdo ir išspjauna. Bet ne visus.
Javų augimo „regiliatoriai“ veikia atvirkščiai, nei stimuliatoriai. Jie stabdo besistiebiačius į saulę javus – neleidžia jiems užaugti aukštiems. Kuo trumpesnis javų – kviečių, rugių ar avižų stiebelis, tuo mažesnė ir tikimybė, kad vasaros liūtys ar vėtros juos išguldys: priplaks prie žemės. Jei taip nutinka, javus kertantys kombainai juos pervažiuoja taip ir neužkabinę varpų. Ir vietoj saldžių pajamų dubenėlyje daugėja karčių nuostolių.
Ir vis dėlto. Ir vis dėlto žemės ūkyje sukasi milžiniški pinigai. Lietuva – ne išimtis. Žemės ūkis jau prarijo milijardus „europinių“ eurų naujai žemės ūkio technikai, elevatoriams, džiovykloms. Per pastaruosius dešimtį metų įvyko didžiulis progresas – sėjama vis naujų ir naujų javų veislių, derlingumas vis dar stiebiasi. Tačiau vis rečiau galima pamatyti ir laukų, kuriuose nebūtų įsprausta traktoriaus vėžių. O šie nesuka šiaip sau ratų po bręstančius javus.
Skandinavai draudžia ūkininkams javus purkšti chemikalais, stabdančiais augimą. Mat įtariama, kad jie daro neigiamą įtaką reprodukcijai. Tiksliau? Naikina vaisingumą. Tikėtina, ir žmogaus.
Tad tuos malūnininkus girdėjau kalbant ir apie tai, kad mokslininkai bene 1983 metais Danijos kiaulių komplekse atliko eksperimentą.
Tam tikras kiekis kiaulių buvo šeriamos pašarais, pagamintais iš grūdų, užaugintų naudojant stiebų augimą stabdančius chemikalus.
Buvo pastebėta, kad tuos pašarus lapnojusioms kriuksėms kilo reprodukcijos problemų. Jos tiesiog negalėjo atsivesti paršelių. Ar žmogui, valgančiam iš tokių grūdų sumaltas kruopas ar iš jų miltų iškeptą duoną nekiltų tokios pat grėsmės?
O ar galėtų būti kitaip? Ar yra chemikalų, kurie nesukelia šalutinio poveikio? „Kuo švariau, tuo geriau“, – malūnininkai tuo nė neabejoja.
Bet kodėl mums atrodo, kad mes valgome – sveikai, o amerikiečiai išprotėjo, jei per jūras marias atgabentame lietuviškame sūryje ieško nitratų, o duonoje – pesticidų. Kaip jie ten gali patekti?
Gali. Nes ir dabar amerikiečių maisto saugos portale tebekybo apysenis įrašas, liudijantis, kad prieš trejus metus atgabentame sūryje būta tokių teršalų.
Galbūt kažkurioje vietoje buvo parūdijusi maisto grandinė – kažkas per daug patręšė žolę arba nupurškė javus, kažkas pašėrė tokiais pašarais karves, kažkas jas pamelžė, kažkas subrandino sūrį. Primityvu? Galbūt.
Tačiau to pakako, kad tas vienas mažas įrašiukas, atsiradęs už maisto saugą atsakingos JAV tarnybos American Food and Drug Administration (FDA) interneto svetainės „Import Alert“ skyriuje, jame kybotų iki šiol. Ir gadintų eksporto maitinamos įmonės nervus.
Juk gadintų ir mums, jei tik visada žinotume, ką ir su kuo suvalgome.
