Į muziejų – už eurą
Šiauliuose yra apie porą dešimčių muziejų, tačiau ne kiekvienas turės ryžto ir jėgų visiems jiems aplakstyti. Todėl geriau jau pasirinkti du, nors vienas nuo kito jie ir yra šiek tiek nutolę.
Vieną iš tų muziejų – Geležinkelio muziejų Dubijos gatvėje apskritai galima apžiūrėti nemokamai. O Šiaulių centre, Vilniaus gatvėje esančio Fotografijos muziejaus bilietų kaina – juokinga.
Sugraibius nuolaidą, Fotografijos muziejų galima apžiūrėti už eurą. Neturit jokio nuolaidą suteikiančio pažymėjimo? Tuomet reikės 2 eurų, o tai – pigiau, nei koks puodelis latte kavos. Ir štai už tokią kainą galima apeiti vienintelį specializuotas fotografijos meno ir technikos muziejų Lietuvoje.
Žinoma, ekskursijos su gidu kainuoja brangiau: 5-15 eurų. Ši kaina priklauso ir nuo lankytojų grupės dydžio, ir nuo jų amžiaus.
Įdomu ir tai, kad bene penkerius metus rekonstruotas muziejus duris atvėrė prieš porą 2014 metų. Ir jau yra „deficitinis“ . Nes patekti į edukacines programas iš anksto neužsirašius – neįmanoma.
Viena tokių programų – „primityvi“. Mat joje dalyvaujant galima pasigaminti ir „primityvų“ fotoaparatą. Kita – intelektuali, nes ji nukeliauja fotografijos istorijos pėdsakais. Ir dar suteikia galimybę pažaisti šviesa – išryškinti laboratorijoje nuotraukų.
Yra ir programa, susijusi su darbu fotostudijoje, kurioje tam tikrą laiką galima užimti fotografo asistento vietą. Ir po viskam dar gauti dovanų bendrą programos dalyvių nuotrauką.
Yra ir dar viena šio muziejaus ypatybė. Tai – žmonės, kurie priima lankytojus, kalbina, moko, rodo, gal net paprovokuoja. Jie tiesiog pasimėgaudami dirba savo darbą.
Ekspozicijos, kurios yra ir dar bus
Visą vasarą muziejuje eksponuojama Vito Luckaus fotografijos centro kuruojama paroda „Požiūris į senovinę fotografiją“.
Joje – trylikos skirtingų kartų Lietuvos bei užsienio autorių darbai, kuriuose naujoms prasmėms sukurti panaudotos senovinės fotografijos. Ši paroda dar veiks rugsėjo vidurio. Tad laiko apsukti ratus muziejaus ekspozicijų salėse dar yra.
Yra ir tikimybė, kad pavėlavusieji į šią parodą, galės apžiūrėti kitą – nuolatinę fototechnikos ekspoziciją, kuri jau baigiama rengti ir kuri vadinsis „Laisvė fotografijai“.
Štai čia iš kompiuterių ir mobiliųjų telefonų išlaisvintos nuotraukos primins, kad „pradžioje buvo šviesa“, kuri pro objektyvą įsiskverbė į sidabru padengtą stiklo plokštę, o vėliau – ir fotoaparate susuktą juostelę. Ir tapo kiekvieno žmogaus neatsiejama gyvenimo dalimi.
Po vienu stogu – karas ir taika
Garvežys? Bėgiai? Sunkvežimis? Sena, sovietmetį mačiusi degalinė? Tai – tik Šiauliuose esančio „Geležinkelių muziejaus“ prieigos. Į jas taip pat verta paspoksoti, bet dar įdomiau ekspozicijoje po muziejaus stogu. Ir ne tik vaikams, kurie pirmiausia susmeigia akis į „gyvą“ geležinkeliečių miesto maketą, kuriame rieda senovinis garvežys bei prazvimbia pro šalį šių dienų traukinys.
Muziejuje – trys salės, kuriose atpasakota geležinkelio Lietuvoje istorija.
Vienoje jų – Šiaulių geležinkelio istorija, menanti 1871 metus ir pasiekianti pokarį. Tai – dokumentai, telegramos, traukinių eismo tvarkaraščiai, įrankiai, prietaisai, geležinkelininkų daiktai.
Tarpukario bilietų kasoje ant stalo tebeguli kasininko pamiršti akinukai, o laukimo salėje, ant suoliuko, sėdi prisėdę tų laikų atsiminimai.
Ekspozicijos traukos vieta – tai veikiantis XX amžiaus pirmosios pusės telefono aparatas „Siemens Halske“. Kaip ir kiti geležinkelininkų daiktai, kuriuos galima paliesti.
Kas tad muziejaus lankytojai?
„Vasarą daugiau nei įprastai turistų sulaukiame ir iš užsienio. Bet mokslo metais dažniausi mūsų svečiai – Šiaulių ir kitų mūsų šalies miestų mokiniai.
Šiuo metu, kol turizmo sezonas neatlėgo, nepasibodi muziejaus durų atverti ir suaugusieji. Jie palieka įrašų svečių knygoje. Yra joje ir japonų, ir anglų įrašų.
Dažnai užsuka lietuvių šeimos su vaikais. Muziejus juk atviras visiems – jam nė nereikia bilieto“, – sakė muziejaus metodininkė Ilona Simulienė.
