Jauniausias šalies miestas, sukurtas ir kažkada klestėjęs dėl Ignalinos atominės elektrinės, nusprendus ją uždaryti ėmė tuštėti ir skursti. Suprasti Visaginą užsukus čia trumpam nelengva – su verslininkais bendraujanti miesto valdžia jį mato kaip jaukų, jaunų specialistų pilną miestą su perspektyvia ateitimi, tačiau kalbantis su vietos žmonėmis Darbo biržos direktorius paišo ne tokį gražų Visagino paveikslą – tai tarsi valstybė valstybėje, kurioje žmonės, išlepinti atominės praeities, niekaip negali suvokti, kad socialistinis „rojus“ jau prarastas.
Betoninis kurortas
Į Visaginą vykstame nemokėdami rusų kalbos. Kolegos juokiasi, kad pražūsime ir kiek ironiškai linki sėkmės.
Pagalvojusi apie miestą, netekusį savo maitintojos – Ignalinos atominės elektrinės, mintyse jau paišau patį blogiausią scenarijų – pustuštį apgriuvusį miestą, girtuoklystės keliais pasukusius bedarbius, sovietinį paveldą gatvėse ir kalboje.
Įvažiavusi į Visaginą viską turiu pamiršti, nes prieš mane atsiveria visiškai kitoks miestas. Plačios gatvės (iš tiesų nuteikiančios kiek nejaukiai – sukurtos, matyt, lengvam pabėgimui nuo galimos katastrofos), daugybė pušų net daugiabučių kiemuose ir švara. Mieste pilna ryškiomis liemenėmis vilkinčių žmonių, kurie šluoja gatves, ravi piktžoles, renka šiukšles. Gatvėse pilna vaikų, vežimėlius stumiančių mamų.
Didžiulis pušynas, už jo – sutvarkyta, įvairioms pramogoms pritaikyta Visagino ežero pakrantė, didžiulė vaikų žaidimų aikštelė. Jei ne po visą miestą pabirę didžiuliai daugiabučiai, galėtumėte čia jaustis tartum kurorte.
Vis dėlto šis „kurortas“ keistas. Šalia prospekto – apleisti daugiabučiai užkaltais langais, kurių 8 jau planuojama griauti, nes tikriausiai niekas čia nebesikurs, ant suoliukų greta – ne vienas ir ne du gyventojai, vidurdienį leidžiantys su alaus skardinėmis.
Atrodo, kad mieste šiek tiek per daug erdvės – žmonių gatvėse nemažai, bet jie ištirpsta tarp daugybės daugiabučių. Tarp jų ir visiškai į daugiabučius įaugusi cerkvė – įrengta du namus jungiančioje laiptinėje. Jos langai puoštis vitražais, o prie raudonų plytų prilipdytas pravoslaviškos cerkvės kupolas. Pirmosios pamaldos taip ir vykdavo – butuose.
Akivaizdu, kad miestas kažkada buvo kupinas gyvybės, bet dabar, viskam pasikeitus, čia tarsi kažko stinga.
Vietiniai kalba rusiškai. Visi – ir vežimėlius stumiančios mamos, ir mokinukės, ir pasitikėjimo nekeliantys jaunuoliai. Net nustebina netikėtai išgirstas lietuviškas žodis – kitoje gatvės pusėje mama kažką lietuviškai šūkteli savo vaikams.
Miestas nemiršta
Užsukame į Darbo biržos Visagino skyrių pas jo direktorių Eugenijų Tamonį. „Nežinau, gal ruošiasi žmonės miesto gimtadieniui, bet manau, kad čia visada taip“, – sako jis, kai paklausiu, kodėl gatvėje tiek daug tvarkytojų.
Tai žmonės, dirbantys viešuosius darbus. Tądien mieste jų buvo 50, o per metus taip įdarbinama apie 400 visaginiečių. „Bet gal taip tik atrodo. Pas mus labai kompaktiškas miestas, viskas vienoje vietoje, galbūt dėl to tie žmonės ryškiomis liemenėmis išsiskiria“, – nesureikšmina E.Tamonis.
Nedarbas – dažnai linksniuojama Visagino miesto problema. 2005 m. pradėjus Ignalinos atominės elektrinės uždarymo procesą, be darbo liko apie 2 tūkstančius žmonių. Atominė vis dar lieka didžiausiu miesto darbdaviu, tačiau nuo jos uždarymo pradžios Visaginą jau paliko apie trečdalis miesto gyventojų.
Skaičiai skamba šiurpokai, tačiau panašu, kad gyvenimas kiek šviesesnis už statistiką. Gyventojų Visagine vis dar mažėja, tačiau skaičiai nėra tokie baisūs, kaip pirmaisiais metais po elektrinės uždarymo. „Statistikos departamentas skaičiuoja darbingo amžiaus gyventojus, bet pas mus dar yra tokios moterys, kurios skaičiuoja išvykstančius ir atvykstančius gyventi į Visaginą. Tai jos visuomet turi pliusą – atvyksta daugiau nei išvyksta“, – pasakojo E.Tamonis.
Kaip taip gali būti? Pasirodo, Visaginą atranda senjorai. „Dabar madinga pensininkams iš Vilniaus, ypač rusakalbiams, pirkti čia butus“, – atskleidė vyras.
Ir tai visiškai suprantama – sutvarkytas ramus miestas, o butų kainos – neįtikėtinos. Dviejų ar trijų kambarių butai čia kainuoja 6–16 tūkst. eurų, nors su pirkėjų nerandančiais butų savininkais tikriausiai dar būtų galima pasiderėti.
Padėtis su darbo vietomis – stabili, bet nedžiuginanti. „Statistiškai bedarbių mažėja, bet nedarbas auga, nes pagal Statistikos departamento skaičiavimus vis mažėja darbingo amžiaus žmonių“, – sakė E.Tamonis.
Jei dirbti – tik elektrinėje
Nedarbas Visagine siekia 12 proc., tačiau atominę elektrinę dėl to kaltinti galima tik iš dalies. Mieste veikia baldų fabrikas „Visagino linija“, kuriame dirba apie 600 žmonių, tiek pat darbuojasi ir vokiečių siuvykloje „Visatex“. Dar 100 – šaldytų produktų įmonėje „Kogus“.
Darbo čia yra, tačiau darbuotojų – stygius. Štai įmonė „Visatex“ siuvėjas vežasi net iš Šri Lankos. „Daugybę metų stengėmės, bet dabar jau pasidavėme. Mūsų profesinio rengimo centre galima mokytis siuvimo specialybės, darbo vieta garantuota, bet į grupes užsirašydavo 2, daugiausia 3 studentai“, – liūdnai kalbėjo E.Tamonis.
Visagino darbo biržoje darbo šiuo metu ieško 1,5 tūkst. bedarbių, beveik tūkstantis iš jų – moterys. „Įmonė „Kogus“ plečia veiklą ir ieško 5 virėjų. Ir, žinokite, vargstame, niekas nenori dirbti“, – sakė E.Tamonis.
Atėjus pavasariui darbuotojai pasirodo su prašymais juos atleisti iš darbo. Ir ne todėl, kad planuotų išvykti uždarbiauti į užsienį. „Žmonėms reikia trijų mėnesių pasėdėti sode, paauginti agurkus ir pomidorus. Visi žino, kad įmonėms trūksta darbuotojų, ir tiesiai šviesiai sako: rudenį mes grįšime ir vis tiek turėsite priimti atgal“, – patirtimi dalijosi Darbo biržos Visagino skyriaus direktorius.
Nenori dirbti ir jaunimas. Baigę mokyklą, kurioje mokėsi lietuvių kalbos, išlaikę egzaminus, jaunuoliai traukia į Darbo biržą, kur aiškina, kad lietuviškai kalbėti nemoka. „Liūdna, kad lietuvių kalbos nesimoko ir jaunimas. Nors nežinau, ar tikrai jie gali nemokėti lietuviškai, mokyklą juk lankė. Galbūt tik apsimeta, kad nereikėtų dirbti“, – sakė E.Tamonis.
Tačiau be valstybinės kalbos vis sunkiau darosi ir Visagine: „Valstybinėse institucijose lietuvių kalba būtina, kitose įmonėse irgi visi dokumentai lietuviškai. Kaip gali priimti į darbą buhalterę, kuri negali įstatymų perskaityti?“ – klausė pašnekovas.
Negali pamiršti atominio rojaus
E.Tamonis tikina, kad be rusų kalbos Visagine nepražūsi, bet jei planuoji puoselėti lietuvių kalbą, – teks nusivilti: „Visos mano darbuotojos, nesvarbu kokios tautybės, kalba lietuviškai. Bet darbo vietoje, bendraudami su atėjusiais žmonėmis, esame priversti kalbėti rusiškai, nes kitaip niekas nesuprastų.“
Kodėl padėtis su kalba nesikeičia, o su darbu dar ir prastėja, sunku pasakyti. „Pas mus yra labai daug niuansų, čia tarsi atskiras sociumas“, – sakė E.Tamonis. Jis teigė, kad lietuviškai nesimoko ir jaunimas, nors svajoja apie gyvenimą sostinėje.
Nuo 1982 m. gyvendamas Visagine vyras teigė supratęs, kad žmonės čia truputi išlepinti. Kai veikė Ignalinos AE, žmonės gaudavo nemokamus pietus, juos nemokamai atveždavo į darbo vietą, o algos buvo tokios, kad vienam žmogui dirbant likusi šeima galėjo nebesirūpinti niekuo.
„Visi tie socialistiniai Sovietų Sąjungos gražumai liko jų pasąmonėje, ir žmonės, nieko nedarydami, nori viską turėti. Bet Lietuvoje taip nėra, viskas pasikeitė, ir dabar žmogui pačiam reikia stengtis, kažką daryti, kad būtų gerai“, – liūdnokai konstatavo E.Tamonis.
Valdžia viską mato kitaip
Visiškai kitokį Visagino vaizdą atskleidžia miesto savivaldybės darbuotojai. Jie privalumų mieste mato daugiau nei trūkumų, mąsto apie investicijų pritraukimą ir neplanuoja palaidoti atominio miesto statuso.
„Šiuo metu didžiausia problema yra darbo vietų mažėjimas, todėl stengiamės pritraukti čia investuotojų, kurios padėtų sukurti aukštą pridėtinę vertę kuriančias darbovietes“, – kalbėjo Visagino savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Sigitas Šiupšinskas.
Jam drąsiai antrino ir administracijos direktorius Sergejus Mickevičius: „Degtukų fabrikų mums nereikia, norime, kad Visagine įsikurtų įmonės, susijusios su inovacijomis, tyrimais, atsinaujinančia energetika.“
2018 m. pradžioje apleistame kariniame miestelyje už daugiau nei 3 milijonus eurų bus įrengtas pramonės parkas „Smart Park“. E.Tamonis apie šį parką su mumis nekalbėjo. „Nenoriu net kalbėti apie jį. Yra savivaldybė, ten atskiras skyrius, jie viską žino, rengia projektus. Ten ir kalbėkite, nes kiek man tenka susidurti, tai mums, miestiečiams, nelabai kas pasakojama“, – sakė jis tuomet.
Savivaldybėje iš tiesų visi pasiruošę pakalbėti apie ateities planus. Dėl pramonės parko viskas jau sutarta, kokie investuotojai čia galėtų norėtų įsikurti – dar neaišku, bet S.Šiupšinskas žada, kad jų tikrai atsiras.
Kuo nuo didžiųjų miestų nutolęs, lietuviškai nekalbantis Visaginas gali sudominti investuotojus? Gyvenamąja aplinka ir jaunais žmonėmis, įsitikinusi vietos valdžia.
„Gyvenamoji aplinka Visagine puiki – darželiai, mokyklos. Pas mus 99 proc. vaikų lanko neformalaus ugdymo būrelius, čia geriausias rezultatas visoje šalyje. Tai ir užsilaiko žmonės, dažnai girdžiu, kad jaunos šeimos sako, jog niekur nevažiuos, bent kol vaikas baigs darželį ar mokyklą“, – pasakojo S.Šiupšinskas.
Žinoma, užsienio verslininkai dažniausiai į kitas šalis vyksta ne auginti vaikų, o steigti įvairias įmones. Ir jas Visagino savivaldybė žada aprūpinti jaunais kvalifikuotais specialistais.
„Visoje Lietuvoje yra problema dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo. Pas mus to nėra, jaunimas Visagine labai talentingas, turime profesinio rengimo centrą, kuriame rengiame specialistus, tiek robotechnikos, tiek automatizavimo srityse, ir galime juos pritaikyti prie verslo poreikių“, – džiaugėsi S.Šiupšinskas.
Jis pasakojo nemažai bendraujantis su įvairiais verslininkais ir dažnai girdintis, kad jie Visagine tikrai mato plėtros perspektyvų.
Atominės ateities neatsisako
Ignalinos atominė elektrinė davė pradžią Visagino miestui, iki šiol maitina nemažai miesto gyventojų, o savivaldybės atstovai su ja sieja ir miesto ateitį.
Elektrinės uždarymo darbus planuojama tęsti iki 2038 m., bet S.Šiupšinskas jau turi planų, susijusių su nauja atomine ateitimi.
„Ateitis priklauso mažiems, saugiems reaktoriams“, – džiugiai konstatavo jis. Esą vajus dėl atominių elektrinių pavojaus Europoje jau praėjo, kuriami nauji branduolinės energetikos prototipai.
„Dirbama su šios dienos statistika, nepakankamai žiūrima į ateitį, nors jau po 10 metų viskas pasikeis“, – pasakojo savivaldybės atstovas. Jis teigė, kad net milijardieriaus Billo Gateso fondai investuoja tik į dvi energetikos sritis – į atsinaujinančią energetiką ir į atgimimą tuojau išgyvensiančią branduolinę energetiką.
„Dėl to mes norime išlaikyti savo žinias šioje srityje, nes tai yra ateitis. Visagine yra ir bus saugomas nepanaudotas branduolinis kuras ir, žiūrint į tendencijas, greitai šitas kuras taps žaliava, kuri galės būti panaudota naujų technologijų reaktoriuose“, – dėstė S.Šiupšinskas.
Panašu, kad vietinės valdžios atstovai Visagine mato vien privalumus ir tikrai tiki, kad miesto laukia puiki ateitis. Sunku jų kalbas sieti su E.Tamoniu – lyg šie žmonės gyventų visiškai skirtingose vietose, vaikščiotų skirtingomis gatvėmis ir bendrautų su visiškai skirtingais žmonėmis.
Kurio pusėje teisybė, pasakyti sunku. Galbūt tikrai ateityje Visaginas atsibus, įsilies į Lietuvą ar net taps regiono investicijų centru. O galbūt taip ir liks atskira valstybe valstybėje, pasmerkta gedėti prarasto atominio rojaus.
