Kokia energinė vertė? Kiek gaminyje yra baltymų? Riebalų? Angliavandenių? Cukraus ir druskos? Mineralų ir vitaminų? Šie įrašai nuo šių metų gruodžio 13-osios turės atsirasti visų fasuotų maisto produktų etiketėse.
Tai – maistingumo deklaracija. Tačiau ji, kaip ir kiekviena naujovė, neišvengiamai kilstelės gaminių savikainą, o kartu ištrauks euro centų ir iš vartotojų piniginės.
Sumanymai – Briuselyje
Idėjos, kaip ir ką būtina surašyti ant pakuočių, paprastai atsiranda ES viršūnėse.
Tad ir nauji ženklinimo reikalavimai, kuriems gamintojai turės netrukus paklusti, atsirito iš Briuselio.
Gamintojai bei importuotojai ir šiuo metu ženklinimo etiketėje privalo pateikti daugybę informacijos – nurodyti sudedamąsias dalis, alergenus, tinkamumo vartoti terminą, apdorojimo būdą, laikymo sąlygas.
Nuo 2015-ųjų gegužės 1-osios ant mėsos etikečių surašoma ir informacija ne tik apie gyvulių kilmės šalį, bet ir jų užauginimo vietą. Tačiau priartėjus žiemai užrašų ant supakuotų maisto produktų dar pagausės.
Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vedėjo pavaduotojos Loretos Mačytės, pateikti vartotojams maistingumo deklaraciją gamintojus įpareigojo Europos reglamentas. Jis atsirado viliantis, kad informacija apie maistingumą žmonėms padės išsirinkti tinkamiausius gaminius. Ypač tiems, kurie paiso mitybos rekomendacijų.
„Tad ženklinimo etiketėse nurodyta energinė vertė ir maistinių medžiagų kiekis padės vartotojams pasirinkti tinkamiausius jų sveikatos būklei produktus. Juk yra žmonių, kurie nori sumažinti suvartojamų kalorijų, riebalų, cukraus ar druskos kiekį.
Sportuojantiems žmonės bus paprasčiau pasirinkti daug baltymų turintį maistą, nes šiuo metu pagal skonines savybes ar išvardintas sudedamąsias dalis to neįmanoma padaryti“, – sakė L.Mačytė.
Gamintojai nepurkštauja
„Nauji ženklinimo reikalavimai – tai Europos Parlamento sumanymas pateikti vartotojams papildomos informacijos. Ginčytis dėl to negalima. Reglamentas juk galioja visose ES šalyse.
Tačiau neišvengiamai įmonėms tai taps papildoma biurokratine našta, kuriai reikės ir papildomų išlaidų. O jas padengs ne kas kitas, o vartotojai.
Vis dėlto tai nebus tokios didelės sąnaudos, kad reikėtų kelti triukšmą. Tiksliai jų dar neapskaičiavome, bet vargu ar gaminių kainą jos kilstelės daugiau nei 1 proc.“, – sakė Lietuvos mėsos pramonės asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius.
Mėsos perdirbėjai šiuo metu gaminius, atsižvelgdami į maistinę vertę, ir taip privalo skirstyti į kelias rūšis.
„Produktai į aukščiausią, pirmą arba antrą rūšis skirstomi pagal sudėtį, pavyzdžiui, baltymų, riebalų, drėgmės kiekį.
Vartotojai žino, kad aukščiausios rūšies gaminiuose yra tik gyvulinės kilmės riebalų ir baltymų ar kad į juos nededama sojų ar augalinės kilmės riebalų.
Antros ar trečios rūšies gaminiuose laisvės keičiant sudedamąsias dalis yra daugiau.
Tad mums, paisant naujų ženklinimo reikalavimų, tereikės apskaičiuoti tikslią energinę vertę, įvertinus maistinių medžiagų kiekį gaminiuose“, – sakė E.Mackevičius.
Vis dėlto gamintojams kyla ir nemenkų iššūkių, susijusių su produktų ženklinimu. Pavyzdžiui, europarlamentai, ypač iš pietinių Europos valstybių, šiuo metu Europos Komisiją bando įtikinti, kad mėsos gaminių ženklinimo etiketėse reikia nurodyti kiekvienos panaudotos žaliavos kilmę – išvardinti visas ES valstybes ar trečiąsias šalis, iš kurių mėsa buvo atgabenta.
„Toks reikalavimas tikrai padidintų ženklinimo sąnaudas.
Žaliava yra gabenama iš įvairių ES valstybių bei trečiųjų šalių, tad jų sąrašas etiketėse smarkiai išsipūstų. Be to, tiekėjai vis kiti, šalys, iš kurių gabenama mėsa perdirbti, keičiasi, todėl reikėtų spausdinti vis naujas etiketes“, – kalbėjo E.Mackevičius.
Už viską sumoka vartotojai
Kuo pasiskųsti turi ir pienininkai. Anot Lietuvos pienininkų asociacijos vadovo Egidijaus Simonio, yra naujojo ženklinimo aspektų, kurie pieno perdirbėjams nėra priimtini.
„Pavyzdžiui, būta iš Sveikatos apsaugos ministerijos iškeliavusio reikalavimo sumažinti gaminiuose cukraus ar druskos. Visa bėda, kad, valdininkams sumanius pakeisti šių sudedamųjų dalių normą, reikėtų keisti ir gamybos technologijas, kartu pakistų produktų skoninės savybės. Įmonės atliko bandymus – sumažinus druskos ar cukraus kiekį tam tikri produktai tampa nevalgomi“, – sakė E.Simonis.
Tuo metu visi kiti reikalavimai, susiję su energine verte – maistingumo deklaracijomis, pieno perdirbimo įmonėms didesnių sunkumų nekelia.
„Šiuo metu ant fasuotų pieno produktų ir taip nurodoma energinė vertė, tačiau atsiranda reikalavimas papildomai surašyti maistinių medžiagų kiekį. Tai – papildomas ženklinimas, vadinasi, reikės ir papildomų sąnaudų“, – sakė pašnekovas.
Jis skaičiavo, kad pakeisti vienos etiketės dizainą bei jos spausdinimo klišes kainuoja 15–17 tūkst. eurų. Be to, įmonės pakuotes perka dideliais kiekiais, nes taip pigiau. Kai kurios pakuočių turi įsigijusios ir trejiems metams. Vadinasi, jas arba reikės perspausdinti, arba teks ant jų klijuoti naujus ženklinimo lipdukus. O tai – papildomos sąnaudos, už kurias sumokės pieno produktų valgytojai.
Pasak prekybos tinklo „Iki“ atstovės Bertos Čaikauskaitės, nauji reikalavimai fasuotos mėsos pakuotėms buvo paskelbti dar 2011 m., tad šių metų pabaigoje baigsis pirmasis etapas.
„Iki šio etapo produkto maistingumą buvo galima žymėti pasirinktinai – pagal senąją tvarką arba naujus reikalavimus. Kadangi naujam pakuočių ženklinimui ruošiamės jau kelerius metus, didžioji dalis pakuočių mūsų prekybos tinkle jau paženklintos pagal naujus reikalavimus. Produktų kainoms naujoji tvarka įtakos neturi“, – sakė B.Čaikauskaitė.
Yra produktų, kurių etiketės nesikeis
VMVT teigimu, etiketėse šalia maistingumo deklaracijos gali būti pateiktas teiginys, kad produkte esantį druskos kiekį nulemia tik natūraliai jame esantis natris.
Maistingumo deklaracija gali būti papildyta nurodant kiekį riebalų rūgščių, poliolių, krakmolo, skaidulinių medžiagų bei tuos vitaminus ar mineralines medžiagas, kurių kiekis yra didelis.
Ženklinant gėrimus, kuriuose alkoholio koncentracija tūrio procentais didesnė kaip 1,2 proc., deklaruota galės būti tik energinė vertė.
Maistingumo deklaracijos nereikės pateikti ant neperdirbtų ar brandintų produktų, kuriuose tėra viena sudedamoji dalis.
Jos nereikės ir geriamajam vandeniui, net jei jis gazuotas ar į jį įdėta kvapiųjų medžiagų.
Taip pat nereikės keisti druskos, prieskonių, kavos, arbatos, fermentuoto acto, želatinos, uogienės tirštinimo mišinių, mielių ar kramtomosios gumos ženklinimo etikečių.
Nereikės deklaracijų ir ant tokių maisto produktų, kurių kiekis nedidelis ar kurie gaminami rankomis ir kurie tiekiami tiesiai vartotojams.
