„Nenaudėliai“, – kerta ši Jurbarko miškų urėdijoje dirbanti moteris. Žinoma, kad jai skaudu. Nes visi tie suoliukai ir staliukai buvo šviežiai sukalti – „susodinti“ ir pavėsinėje, ir miško aikštelėje ties ąžuolų keliu, vedančiu į Naudvario vienkiemį, prigludusį prie pat Rusijos sienos, tiksliau – Nemuno kranto.
Pasiklysit? Suras, bet po mėnesio
Už Jurbarko, tarp Smalininkų ir Viešvilės – vos 12 kilometrų. Tačiau keliu, vedančiu nuo vieno miestelio iki kito, nereikėtų nerti užsimerkus. Mat pusiaukelėje yra tokių Mažosios Lietuvos keistenybių, kokių niekur kitur neįmanoma aptikti.
Visa bėda, kad be palydovo sunku iki jų nusikasti. Tad laimingi tie, kuriems pavyksta nuo tikrų darbų atitraukti girininkę I.Petrošienę.
O ji po Leipgirių miško ar visos Karšuvos girios keliukais „Nissan Navara“ automobiliu nardo lyg po savo namų kiemą. Be to, ši moteris yra baigusi gidų kursus. Ji pati parengė turistams tokį mįslingą maršrutą po girią, kurį įveikus galima lengviau atsikvėpti.
„Nereikia bijoti. Jei ir pasiklysite girioje, vis tiek surasime: kartą per mėnesį iššukuojame visus jos keliukus“, – nusijuokė girininkė.
Taigi viena galimybė – atsigabenti dviračius ir, iškaulijus iš girininkės žemėlapį, patiems išžvalgyti miško keistenybes. Kita – šauktis gidės Irenos pagalbos.
Iš kur tie ąžuolai?
Teigiama, kad Karšuvos giria, anksčiau vadinta Smalininkų–Viešvilės miškais, yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miškų masyvas. Tai kone 42 tūkst. ha mišku apaugęs plotas.
Anot I.Petrošienės, šioje girioje XIX amžiuje atsirado nemažai vokiečių girininkų (Försters. – Vok.) apgyventų kaimelių ir viensėdžių. Į juos suko miško keliukai, apsodinti ąžuolais.
„Toms ąžuolų alėjoms šiuo metu – apie 140–150 metų. Manau, kad jokių mįslingų istorijų tie medžiai nesaugo. Tiesiog prieš mus buvę miškininkai – vokiečiai gražino kelius, vedusius į jų sodybas. Be to, ąžuolai jiems teikė pavėsį nuo saulės“, – užsiminė girininkė.
Kalbama, kad tuo metu, antroje XIX amžiaus pusėje, iš Didžiosios Vokietijos į šį kraštą atvykę dirbti vokiečiai miškininkai savo vienkiemiuose prisodino ir atsigabentų medžių – kėnių, veimutinių pušų bei kitokių. Taip jie „užveisė“ ir bukų giraites – bukynus, prikaišioję šių ypač tvirtų medžių tarp besistiebiančių spygliuočių.
„Maždaug prieš ketverius metus man teko bendrauti su 1941 metais gimusiu vokiečiu, kurio tėvas iš Bavarijos, kaip jaunas specialistas, buvo atsiųstas dirbti į Tetervynę.
Tėvas jam buvo sakęs, kad vienkiemyje anuomet pasodino keturis ąžuolus ir dvi liepas. Ir išties, po 70 metų radome tuos medžius“, – pasakojo I.Petrošienė.
Ji neabejoja, kad važiuojant dviračiais, o gal – ir kulniuojant pėsčiomis verta girioje apžiūrėti ir iš raudonų plytų sumūrytas „fiorsterių“ sodybas, ir nukakti iki Viešvilės gamtinio rezervato, ir užmesti akį į girios saugomas Kalvelių kaimo kapinaites.
Visa bėda, kad Viešvilės rezervate bet kokia žmogaus veikla yra draudžiama. Keista, bet taip jau yra: einant link Viešvilės upelio miško keliuku būtina nežioplinėti – neįkelti kojos į tą miško pusę, kuri atiteko rezervatui. Juokaujama, kad rezervato pusėje joks bilietas negalioja.
Užsimanius tai patikrinti, gali tekti žiaukčioti nuo didelių baudų.
Kapinaitėse – mokslininkai?
Kalvelių kapinaitėse kol kas – pievos žolynų apgultis. Bet jose jau braidžioja mokslininkai. Regis, Evangelikų-liuteronų Jurbarko parapija pasirūpino, kad atvyktų mokslininkų iš Vokietijos ir paakintų, kaip jas taip sutvarkyti, kad nebūtų pridaryta žalos. Kol kas nežinia, kaip jose elgtis. Ar išlyginti žemę – joje iškilusius kauburėlius? Ar juos išsaugoti? Užtat šiose senose kapinėse ir dabar galima pasikalbėti su istorija.
„Čion ilsisi Dievop (iškeliavusi) 1821–1893 Arnikė Pupkulis Abris...“ – lietuvninkų kalba iškalta ant vadinamosios lavonlentės.
Ne tik paminklai, tvorelės ar kryžiai šiose kapinėse – skirtingi. Skirtingi ir antkapiai, nes ir jie iškalti iš akmens atsižvelgiant į to ar kito meto „madas“.
Kapinaičių viduryje vis dar žaliuoja tuja – vadinamasis gyvybės medis. Ar ne todėl ir sakoma, kad sendami žmonės ima kvepėti tujomis?
