Tai bene 14 metų hanoverių veislės kumelė. Išdidi ir rami. Ar galima apie ją pasakyti, kad ji – kilminga? Be abejo, nes jos tėvas – elitinis eržilas Saliutas, kažkada skynė laurus konkūrų varžybose. O dabar, ne vieną palikuonį žirgų gerbėjams padovanojusi kumelė ant savo nugaros leidžia ramiai kinkuoti iš sostinės į kaimą ties Paberže atvykstantiems svečiams.
Ir tokiems, kurie yra pametę galvą dėl žirgų. Ir tokiems, kurie iš nuovargio nebepavelka kojų, ir tokiems, kuriems žirgai suteikia galimybę primiršti net ir labai sunkias ligas.
Žirgai – lyg tikėjimas
Septyni sportinių veislių žirgai, kuriais galima pajodinėti „Provansalio“ klube-ūkyje, esančiame vos už poros dešimčių kilometrų nuo Vilniaus, ypatingi. Arba ypatinga yra jų trenerė Erika, prieš kurią šie grakštūs gyvuliai keliaklupsčiauja. „Žirgai – tai mano tikėjimas“, – tokius žodžius tariančios merginos veidą nušviečia šypsena.
Bijot žirgų? O gal – aukščio? Tačiau visas šias baimes įmanoma įveikti. „Dabar jau galiu ramiai numirti“, – ir pati ūkavau iš laimės, nusliuogusi nuo kumelės šono tada, kai pirmą kartą išdrįsau pakilti į „tokias aukštybes“, kurios buvo šiek tiek arčiau dangaus, nei „Provansalį“ garsinančios kumelės galva.
20 eurų. Berods, tiek kainuoja galimybė sėsti ant ūkyje puoselėjamų žirgų ir keletą valandų pajodinėti po Babriškių kaimo apylinkes.
Gali braidyti ir po grūdus
Vilniaus rajone, kone prie pat Paberžės esančiame Barbiškių kaime esantis užmiesčio klubas „Provansalis“ gyvuoja nuo 2004 metų. Pasak jo šeimininkės, buvusios archeologės Agnės Vaitkuvienės, tuo metu, kai iš miesto su vyru Andriumi ji atsikėlė gyventi į kaimą, pirmiausia sukūrė 45 hektarus užimantį ekologinį grūdininkystės bei avininkystės ūkis. Ir tik visai neseniai, vos prieš porą metų jame iškilo renginiams skirta „Provansalio“ vila.
Kaimo turizmo sodyba jos niekaip nepavadinsi. Tačiau šeimininkai svečius priima taip, kad jie galėtų kuo ilgiau užsibūti kaime.
Jie yra sumanę tokių paslaugų, kurios, tikėtina, yra gana patrauklios vaikams. Pavyzdžiui, priartėjus šienapjūtei, šeimos ir jų mažiausieji kviečiami stebėti, kaip laukuose yra šienaujama – kaip pjaunama žolė, džiovinamas ir į „kitkas“ rišamas šienas. Tuo pačiu suteikiama proga ir pašėlti – iš šviežiai suspaustų šieno ryšulių prisistatyti pilių.
Netrukus į ūkį galės traukti tie miestiečiai, kuriems smalsu pamatyti, kaip kertami javai, kuliami, valomi, sandėliuojami grūdai. „Provansalyje“ teikiama net tokia keista paslauga, kuri pavadinta „grūdų terapija“. Mat basakojai vaikai (o jei tik nori – tai ir suaugusieji) gali kiek tik nori pabraidyti pašarams skirtų grūdų “džiovyklose“.
Mat jie džiovinami senoviškai – tiesiog paskleisti ant žemės. O vaikai, juose besivoliodami, grūdus ne tik išmaišo, bet ir prisiklykauja iš džiaugsmo.
Į ūkį atslenka laikas ir saldiesiems žirniams gliaudyti, ir avims kirpti, ir vaistažolėms rinkti, ir obuoliams ragauti, net ir erškėtyne – uogoms skinti. Svarbu tik jo nepražiopsoti.
Laukuose besiganančių avių pulkelyje – saugomos genofondinės Lietuvos juodgalvės avys. Pasak A.Vaitkuvienės, jos auginamos veislei. Kadangi pastaruoju metu į užmiesčio sodybas užsuko mada auginti avis, tad ir veislinius avinukus žmonės gana greitai išgraibsto.
Anot šeimininkės, lėšos, gaunamos iš žemės ūkio nesiekia nė pusės visų pajamų. Tačiau neįmanoma visko matuoti tik pinigais, antraip ūkio reikėtų apskritai atsisakyti. Pakaktų organizuoti tik šventes šeimoms ar verslininkams, tačiau tuomet prarastų idėją pats ūkis.
Vila – tai dar ne dvaras
Pasak A.Vaitkuvienės, prieš porą metų baigtos statyti vilos nieku gyvu nedera vadinti dvaru. Esą, tai būtų nesąžininga. Juk nėra aplinkui tiek žemės, kiek jos priklausydavo dvarams. Be to, dvaras turi turėti ir istorines šaknis.
„Namą statėme pagal architekto Egidijaus Sutkaus sukurtą projektą, kuris neišsižadėjo šiam kraštui būdingos architektūros bruožų. Jo stilius šiek tiek panašus į Pikeliškių mokyklos ar Glitiškių dvaro“, – užsiminė A.Vaitkuvienė, prieš dvylika metų archeologės darbą išmainiusi į ūkininkavimą kaime.
„Archeologas vis tiek prilipęs prie žemės – atkasa ją, vėl užkasa“, – nusijuokė moteris. Ji neabejoja, kad kaimui atgaivinti reikia miestiečių – žmonių, kurie viską jame regi kitomis akimis, nei iš kaimo sprunkantys jaunuoliai.
