Kalbama apie eilinį „déjà vu“ konfliktą. Baltarusija nuo sausio ne viską sumoka už dujas, likdama skolinga maždaug pusę mokėtinios sumos, kadangi laiko, jog kaina per didelė. Savo ruožtu Rusija nuo liepos pradžios sumažino naftos tiekimą maždaug 40 proc. (tokią informaciją pateikė „Reuters“).
Maskva neslepia, kad tai bausmė už įsiskolinimą – dar gegužę skola už dujas viršijo 200 mln. dolerių.
Anksčiau tokios kolizijos baigdavosi naftos ir dujų karais, lydimais apsižodžiavimo viešoje erdvėje, griežtų politinių vadovų pasisakymų. Dažniausiai tokio „apsišaudymo“ iniciatorius būdavo Baltarusijos prezidentas. Bet dabar jis atkakliai tyli, rašo straipsnio autorius.
O Rusijos premjeras savo ruožtu atkakliai siūlo kolegai baltarusiui tartis, „nelaukiant, kol bus atsidurta aklavietėje“. Tačiau susitikimo Maskvoje rezultatas – tik susitarimas surengti „nuodugnesnes konsultacijas“.
Kodėl išdžiūvo subsidijų jūra
Suprantama, kad nei D.Medvedevas, nei juo labiau A.Kobiakovas nepriiminėja politinių sprendimų. Juk su nafta ir dujomis susiję (o ir apskritai ekonominiai) Minsko ir Maskvos santykiai visada buvo ir išlieka didžiosios politikos elementu, tęsia savo pasakojimą A.Klaskovskis.
Nepriklausomi ekonomistai skaičiais įrodė, kad „Baltarusijos ekonomikos stebuklas“ (pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje A.Lukašenka iš tiesų užtikrino elektoratui dinamišką gyvenimo lygio augimą) iš esmės laikėsi ant Rusijos subsidijų, visų pirma – energetikos sektoriui. Baltarusija savo ruožtu vadovybės lūpomis patetiškai garantavo Maskvai, kad suvaidins strateginio placdarmo vaidmenį: gulsim, jei reikės, po NATO tankais, ir pan.
Dabar subsidijų jūra naftos ir dujų pavidalu išdžiūvo: pirma, dėl energijos išteklių atpigimo, antra, kaip yra įsitikinę Minske, dėl didžiojo sąjungininko iš rytų šykštumo. Štai „Gazprom“ nuo balandžio vėl sumažino dujų kainą Armėnijai, kuo blogesni mes?
Maskvoje gali pasakyti: matote, armėnai tai tikri sąjungininkai, o jūs gudraujate. Juk tik Jerevanas balsavo prieš rezoliuciją dėl Krymo neseniai vykusioje ESBO Parlamentinėje Asamblėjoje Tbilisyje, o Baltarusijos delegacija nuo balsavimo paprasčiausiai išsisuko.
O užsienio reikalų ministro pavaduotoja
Jelena Kupčina liepos 11 dieną Kijeve pareiškė, kad Baltarusija nemato tiesioginės grėsmės savo saugumui dėl būsimo NATO batalionų dislokavimo Lenkijoje ir Baltijos valstybėse. Tą patį prieš kelias dienas Rygoje pasakė ir pats ministras Vladimiras Makėjus.
Sąjungininkė Baltarusija premijos nenusipelnė?
Suprantama, kad diplomatinio laviravimo liniją tarp Kremliaus kūjo ir NATO priekalo galėjo nubrėžti ir aprobuoti tik prezidentas. Štai ir pareiškia agentūrai „Reuters“ anoniminis šaltinis Maskvoje, kad sumažindama naftos tiekimą Maskva de facto baudžia A.Lukašenką „už pasisukimą į Vakarus ir kritinius pasisakymus Rusijos adresu“.
Sunku pasakyti, ar naftos tiekimo sumažinimą iš tikrųjų lėmė politiniai motyvai, bet šaltinio pasakytus žodžius galima laikyti Maskvos elito nuotaikų atgarsiu. Sąjungininkė Baltarusija laikoma vis „slidesne ir nepatikimesne“.
Apie tai netiesiogiai liudija ir Rusijos vadovybės sprendimas dislokuoti naujus karinius dalinius Smolensko ir Briansko srityse. Viena vertus, tai apsidraudimas nuo galimų Baltarusijos priesaikų gultis po NATO tankais nesilaikymo. Kita vertus, toks Maskvos kumštis objektyviai veiks ne tik dabartinės, bet ir bet kurios vadovybės Minske psichiką ir gali būti panaudotas tam tikroje kritinėje situacijoje, siekiant išlaikyti Baltarusiją Kremliaus orbitoje, dalijasi savo įžvalgomis straipsnio autorius.
Apskritai, nesunku suprasti, kad Rusijos valdžia didelio prielankumo A.Lukašenkai nerodo. Todėl greičiausiai galima laukti auklėjamojo darbo, „pasodinant Baltarusiją ant naftos bado dietos“. Tačiau ir per daug prispausti sąjungininkę, kaip rodo patirtis, yra gana keblu, juk gali kilti skandalas. O ir tuos sąjungininkus Maskva skaičiuoja ant vienos rankos pirštų.
Kaip ten bebūtų, visi ankstesni Rusijos ir Baltarusijos ekonominiai konfliktai pasibaigdavo tam tikrais kompromisais, ir neretai didesnes nuolaidas padarydavo Rusija, pastebi A.Klaskovskis.
A. Kobiakovui neliepė iškelti baltą vėliavą
Tuo tarpu finansinės ir ekonominės Baltarusijos problemos gilėja. Nepadeda ir tai, kad užsienio prekybos klausimais pavesta tiesiogiai užsiimti užsienio reikalų ministerijai.
Per darbinį pasitarimą su Baltarusijos diplomatinių atstovybių vadovais liepos 13 dieną Minske užsienio reikalų ministras V.Makėjus buvo priverstas atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad eksporto užduotis nevykdoma. Pasak ministro, vertine išraiška eksportas per penkis mėnesius sumažėjo 19,2 proc., „labiausiai smuko naftos ir naftos produktų, suskystintų dujų, trąšų tiekimas“ (iš Baltarusijos užsieniui. – Autoriaus pastaba).
Nesunku suprasti, kad naftos tiekimo iš Rusijos sumažinimas dar labiau sumenkins Baltarusijos pajamas iš naftos produktų pardavimo užsieniui.
Užsienio prekyba jau ir taip „dideliame minuse“. Plėtros banko specialistų parengtoje ekonominėje apžvalgoje pažymima, kad eksporto ir importo operacijų su prekėmis ir paslaugomis neigiamas balansas sausio–balandžio mėnesiais siekė 170 mln. dolerių, o tai 430 mln. dolerių prastesnis rezultatas, lyginant su analogišku 2015 metų laikotarpiu. Mokėjimų balanso deficitas ir būtinybė grąžinti skolą užsienio valiuta daro spaudimą užsienio valiutos atsargoms ir nacionalinės valiutos kursui, pažymi banko ekspertai.
Bet tos atsargos ir taip yra tik katino ašara, o Baltarusijos rublio stipraus nuvertėjimo perspektyva po denominacijos, kurios tikslas – sustiprinti pasitikėjimą juo, Baltarusijos vadovybei yra tikras „siaubas, skrendantis ant nakties sparnų“.
Tad norint apsaugoti rublį nuo griūties, dar vieną konfliktą su Maskva reikia išspręsti kuo greičiau. Tačiau A.Kobiakovas turbūt negavo iš A.Lukašenkos nurodymo važiuoti į Maskvą su balta vėliava. Kapituliacija šiuo klausimu gali tik įaistrinti Kremlių, ir jis pradės spausti kitur.
Tylus kompromisas ar naujas skandalas?
Tad kaipgi, įvertinus įvairiomis kryptimis persipynusius veiksnius, plėtosis šis su nafta ir dujomis susijęs ginčas?
Dabar vienodai tikėtinias tiek tylus kompromisas, tiek „konflikto eskalavimas išeinant į viešąją erdvę“, pareiškė komentuodamas leidiniui susiklosčiusią padėtį Minsko analitinio centro „Strategija“ ekspertas Valerijus Karbalievičius.
Maskvos požiūriu, nesumokėdamas visos sumos už dujas, A.Lukašenka „peržengė leistinas ribas“, toks jo elgesys „taps nepageidaujamu precedentu kitiems dujų vartotojams“, paaiškino analitikas.
O ekonomikos analitikė, interneto leidinio „Belrynok“ redaktorė Irina Krylovič mano, kad Maskva vis dėlto privers Baltarusiją visiškai atsiskaityti už dujas. Tačiau, mano ji, Rusijos pusė ko gero de facto eis į kompromisą, savotiškai kompensuos visa tai naudodama kitokias schemas – tarkime, suteikdama dar vieną kreditą.
Kaip bebūtų paradoksalu, bet „kuo blogesnis mokėjimų balansas, tuo daugiau šansų, kad Minskui pinigų duos TVF“, kadangi jis vis dėlto suinteresuotas finansiniu stabilumu Baltarusijoje, įsitikinusi I.Krylovič.
Pridursiu, sako straipsnio autorius, kad net jeigu Rusija atnaujins naftos tiekimą ir pasieks ankstesnį lygį, buvusį pelną Baltarusijos naftos perdirbėjai bematys kaip savo ausis. Naftos kaina, atrodo, ilgam „užstrigs“ ties 50 dolerių už barelį atžyma, o gal net ir ties šiek tiek žemesne.
O kadangi išsivaduoti iš naftos prakeiksmo Baltarusijos ekonomikai kol kas perspektyvų nesimato (o be reformų jų ir nebus), tai, nepaisant priesaikų, šalies vadovybei teks ir toliau krauti užsienio skolos piramidę, baigia savo straipsnį portale „naviny.by“ Aleksandras Klaskovskis.
Parengė Leonas Grybauskas
