„Langdon Manor“ ūkyje, beveik visi iš 200 braškių skynėjų – iš Rytų Europos. Šiuo metu jie, kaip ES piliečiai, turi teisę gyventi ir dirbti Anglijoje, tačiau situacija gali pasikeisti, praneša BBC.
Skynėja iš Rumunijos Roxana Bertolon Anglijoje gyvena jau šešerius metus. Ji teigia, kad kol kas emigrantai nesibaimina dėl to, kad jiems gali tekti palikti šalį. Yra kitų bėdų: dėl nuvertėjusio svaro į namus dabar jie siunčia kur kas mažiau pinigų.
Emigracijos reguliacija labiau neramina emigrantų darbdavio – ūkio savininko Alastairo Brookso: „Tai yra sezoniniai darbuotojai. Jie atvažiuoja čia, padirba ir važiuoja namo. Tikiuosi galėsiu ir toliau taip dirbti, nes kitaip mūsų ferma turi labai miglotą ateitį.“
Sunkus darbas
Braškių paklausa Anglijoje pastaruosius metus sparčiai augo, verslininkai daug investavo į ūkių plėtrą.
Kai R.Beltelon atvyko į šį ūkį, jai buvo 22 metai. Tuomet darbo sąlygos buvo labai sudėtingos – braškės augo ant žemės, darbas buvo lėtas, o nugaros skausmai po jo – nepakeliami.
Nuo tada, su ES parama, ūkio savininkas A.Brooksas investavo į sistemas, pakeliančias braškių lysves aukščiau bei dangas, saugančias nuo permainingo britiško oro.
Dabar darbo sąlygos lengvesnės, o su naujomis darbo užmokesčio reguliacijomis, darbuotojai gauna didesnes pajamas.
Nepaisant to, darbas vis dar prasideda pusę šešių, tuomet laukia trumpa pietų pertrauka ir skynimo darbai iki 13 valandos. Vėliau – ūkio palaikymo darbai, į kuriuos įeina drėkinimo sistemų tvarkymas bei lysvių priežiūra. Tuo metu kita komandos dalis pakuoja derlių į plastikines dėžutes ir klijuoja etiketes, kad jau kitą rytą braškės atsidurtų prekybos centrų lentynose.
Emigrantų reikia
Kol kas darbo neturintys Britanijos žmonės nerodo susidomėjo panašiais darbais.
„Anglai nemėgsta dirbti taip, kaip mes. Jie niekuomet neateis ieškoti darbo į braškių ūkį. Jei anglai ir užsuka, tai jie nori būti vadybininkais, bet ne rinkėjais“, – įsitikinusi R.Beltelon.
Jai pritarė ir kitas darbuotojas – latvis Andis Ivkinsas su žmona lietuve gyvenantis Anglijoje: „Aš netikiu, kad mus išvarys namo. Netikiu, kad britai ateis ir rinks čia uogas“.
A.Ivkinsas nesiruošia palikti Anglijos ir neketina dėl „Brexit“ keisti savo planų, nes tiki – tokie žmonės Anglijai bus reikalingi.
Tiesa, jis negali to pasakyti apie sezoninius darbuotojus, į ūkius užsukančius trumpam. Jei jiems reikės pildyti daugybę popierių ar prašyti vizos, gali būti, kad emigrantai mieliau pasuks į kitų šalių fermas – Ispanijos, Nyderlandų ar Prancūzijos. Ypač, jei svaro kursas išliks žemas.
Kai kurios įdarbinimo agentūros jau dabar skelbia, kad po „Brexit“ sumažėjo emigrantų, ieškančių darbo Anglijoje.
„O kam žmonėms čia važiuoti, jeigu Anglija siunčia žinutę, kad jie čia nelaukiami? Europa yra didelė, dėl darbuotojų mes varžomės su kitomis šalimis“, – sakė šalies vaisių verslininkų asociacijos vadovas Laurnce'as Olinsas.
Jo teigimu, tikrasis išbandymų metas ateis spalį ir lapkritį, kai ūkininkai pradės ieškoti darbuotojų naujam sezonui.
Neaiški ateitis
Emigrantų trūkumas nėra vienintelė problema su kuria bijo susidurti Anglijos ūkininkai.
A.Brooksas teigia, kad dėl „Brexit“ jam bus sunkiau išlaikyti ūkį: braškių daigai keliauja į ūkį atkeliauja iš Ispanijos, plastikas, iš kurio gaminamos dangos – taip pat iš Europos. Nukritus svaro kursui, visi šie dalykai tapo brangesni.
Ūkininkas taip pat bijo, kad praras finansinę paramą, kurią šiuo metu gauna iš ES institucijų. Paskutiniu metu iš ES struktūrinių fondų gausiau remiami ūkių modernizavimo ir robotizavimo darbai.
Bet tai A.Brookso neguostų, net jei tą paramą jis gautų – reikia darbuotojų, o ne robotų.
„Jei uogą uždengia lapelis, robotas jos nepamato ir nueina toliau, o žmonėms tokie dalykai pro akis neprasprūsta“, – liūdnai pasakojo jis.
Parengė Gintarė Valentinaitienė
