Dviejų anykštėnų gyvenimo ekstra mylia juos veda už gimtojo miestelio ribų. Neseniai „Cosmos“ kambarį jie atidarė Vilniuje ir neslepia ambicijų „kosmosą“ nuleisti ant žemės ir kitose šalyse.
- Kodėl savo idėjas pirmiausia įgyvendinote Anykščiuose? Paprastai jauni žmonės iš mažesnių miestų stengiasi ištrūkti ir kažką pradėti kurti didžiuosiuose miestuose.
- Tomas: Mes patys esame anykštėnai, todėl ir pradėjome savo verslą Anykščiuose. Norint tą patį daryti Vilniuje ir Anykščiuose, Vilniuje reikėtų daug didesnių investicijų. Jų mes iš pradžių neturėjome. Anykščiai tiesiog buvo mūsų šansas.
- Matas: Viskas pažįstama, viską žinom, kur ką įsigyti, pas ką nueiti, pas ką paklausti – buvo kur kas paprasčiau.
- Ar jaučiatės prisidėję prie Anykščių garsinimo, kultūros kūrimo?
- Tomas: Šiuo metu „Cosmos“ kambarys Anykščiuose tikrai yra lankytina vieta, čia atvažiuoja daug ekskursijų. Tad, manau, taip, prisidedam prie Anykščių garsinimo. Turim planų dar ir ateityje garsinti Anykščius. (šypsosi)
- Kaip gimė „Cosmos“ kambario idėja? Žiūrėjote į žvaigždes ir svajojote, kaip norėtume jas pasiekti?
- Tomas: (juokiasi) Ne visai taip. Jau turėjome atidarę vandenlenčių parką, kuris užtikrina užimtumą visą vasarą. O žiemą buvo toks metas, kai turėjome daug laisvo laiko. Mes negalime ilgai sėdėti vietoje ir nieko neveikti, tad pradėjome galvoti, ką galime padaryti, kad turėtume veiklos ir žiemą.
- Matas: Galbūt kaip ir kiekvienas norėjome atsidurti kažkur ten, kur nepažįstamas pasaulis, erdvė, kuri neįsivaizduojama paprastam mirtingajam. O čia labai pigus būdas ten papulti. (šypsosi)
- Kiek užtruko sukurti tokį begalybės pojūčio kambarį?
- Tomas: Keturis mėnesius turbūt.
- Matas: Taip, kada pradėjome? Turbūt rugsėjį, o baigėme gruodžio viduryje.
- Tomas: Gruodžio 17 d. atsidarėme. Labai skubėjome, norėjome kuo greičiau atsidaryti, tad dirbome ir dieną, ir naktį.
- Matas: Norėjome spėti iki švenčių. Pavyko. (šypsosi)
- Kokios buvo artimųjų ir draugų reakcijos, kai pranešėte, kad įrenginėjate kosmoso kambarį?
- Matas: Iki atidarymo turbūt daug kas nesuprato, kas čia bus. Visi gal ir naiviai į mus žiūrėjo, tik nenorėjo sakyti, ką jūs čia darote. (juokiasi)
- Kaip jūs patys jautėtės, kai pirmą kartą įėjote į užbaigtą „Cosmos Paukščių taką“?
- Tomas: Kai statėme kambarį, jis visą laiką mus stebino. Visada buvo gera užeiti. Po atidarymo vakare buvome su draugais tame kambaryje ir tiesiog bendravome. Geras jausmas ten. Tiek vandenlenčių parke, tiek „Cosmos“ kambaryje gali atitrūkti nuo visko, nuo savo minčių pabėgti, trumpam pailsėti, įkvėpimą kažkokį gauti. Taip ir jautėmės.
- Pirmojo „Cosmos“ kambario atidarymo dieną, žiūrint į nusidriekusią eilę, tikriausiai užplūdo aibė jausmų?
- Tomas: Kai atidarėme „Cosmos“ Anykščiuose, pasikvietėme draugus, artimiuosius, atvyko keli Anykščių žurnalistai. Tą pirmąją dieną buvo labai mažai žmonių, gal 20 ar 30 tik. Mes tada stovėjome ir mąstėme: aha, gerai… (juokiasi)
O po atidarymo, per šv. Kalėdas atėjo labai daug žmonių. Visi Anykščiuose pakilo nuo stalų, išėjo pasivaikščioti šiuo gražiu taku ir užsuko pas mus į „Cosmos“ kambarį. Mes tuo metu patys dirbome per šventes, ir kai išėjome ir pamatėme, kokia eilė laukia, kiek žmonių atėjo, apėmė labai geras jausmas. Man labai rūpėjo sužinoti, kaip žmonės reaguoja į „Cosmos“. Net pats pagalvojau, kad aš kaip koks mažas vaikas visų klausinėjau: na, kaip, ar jums patiko? (juokiasi)
- Matas: Pasitenkinimas žmonių būdavo kokie 98 proc. Žmonės labai šiltai sveikino mus.
- Tomas: Pirmomis dienomis dar daug mūsų pažįstamų, draugų atėjo, buvo geras palaikymas.
- Su kokiais sunkumais teko susidurti, kuriant „Cosmos Paukščių taką“? Ar daug skeptikų pasitaikė jūsų ekstra mylioje?
- Matas: Skeptikų nebuvo, bet buvo sunku, buvo ir biurokratinių kliūčių, tačiau daugiau jų pasitaikė įrenginėjant vandenlenčių parką. Su „Cosmos“ kambariu viskas vyko gana sklandžiai. Tiesiog pasirašėme nuomos sutartį ir pradėjome darbus.
- Tomas: Jau buvome išmokę, kad bus sunkumų. Apskritai, kai pradėjome savo veiklą, mums buvo labai keista. Atėjome tokie hipsteriai: man reikia dabar, šiandien, darom taip, važiuojam čia! Ir tada visą laiką atsimušdavom į sienas. Čia reikia dvi savaites palaukti, čia tris mėnesius dokumentai gulės stalčiuje. Man tada būdavo didelis šokas. O paskui prie to pripratome, gal todėl ir nepastebėjome tų sunkumų.
- Ką patartumėte jauniems žmonėms, kurie nori kurti savo startuolį?
- Matas: Jeigu norėtum pradėti startup’ą arba tiesiog pradėti kažką daryti nuo nulio, reikia tiesiog imti ir daryti. Negalima sustoti, jeigu atsimuši į sieną. Į sieną atsimuši dar ne vieną kartą. Reikia nepraleisti progos, kol idėja ir entuziasmas dar gyvi, nepradingę, reikia stengtis išpildyti tai, ką pradėjai.
- Tomas: Reikia nusiteikti, kad reikės įdėti labai daug darbo.
- Anykščiuose sulaukėte pasisekimo. Ar savo ateitį taip pat siejate su Anykščiais ar plauksite į gilesnius vandenis?
- Tomas: Kai įvažiuojate į Anykščius, galite pamatyti užrašą „Čia gera sugrįžti“. Tai čia tikrai gera sugrįžti, bet ar liksime gyventi čia, abejoju.
- Matas: Kaip Tomas ir sako, būtų smagu pasiilgti Anykščių. Kaip studijų laikais: išvažiuoji visai savaitei, o tada savaitgalį grįžti su šypsena, kad pagaliau vėl Anykščiuose.
Ekstra mylią aludarystėje einantis „Švyturys“ pristato projektą „Ekstra mylios žmonės“ – 10 įkvepiančių istorijų apie žmones, ekstra mylias žengiančius savo gyvenime. Jie drąsiai svajoja, niekada nenuleidžia rankų, jie negaili jėgų ir laiko – dėl savo tikslo daro daugiau nei reikia.
