Tačiau festivalio rengėjai žengė dar toliau, suvokdami, kaip sparčiai vystosi ir keičiasi rinka, – „Kanų liūtai“ netapo ir komunikacijos festivaliu. Galbūt terminas „komunikacija“ taip pat greitai bus pripažintas kaip nepakankamas, neišsamus, neapimantis to, ką šiuo metu veikia kūrybinė industrija.
Lietuvoje irgi mažėja agentūrų, save pozicionuojančių tik kaip reklamos, ryšių su visuomene ir žiniasklaidos planavimo. Proporcingai auga kūrybinių, komunikacijos ir integruotos komunikacijos rinkos žaidėjų. Iš tiesų niekas kardinaliai nesikeičia – nei žmonės, nei darbo principai, tik agentūros bando padaryti vis daugiau, apimti vis platesnį paslaugų spektrą, taip užmindamos viena kitai ant kojos, įlįsdamos į viena kitos daržą.
Kas turėtų rūpintis kliento komunikacija socialiniuose tinkluose? Tai daro praktiškai visi. Nes visi dabar – integruoti. Reikia turinio marketingo? Be abejo, prašom – tai padaryti taip pat gali visi. Pranešimo žiniasklaidai? Niekis – daugelis reklamos agentūrų tai padarys. Na, blogiausiu atveju, pasamdys žurnalistą, kuris jį parašys. Nupirkti reklamos plotą, padaryti spaudos maketą? Žinoma, RsV agentūros tai irgi gali. Kas toliau?
Klientams irgi vis dažniau prisireikia integruotų sprendimų, tad neturinčiam stiprių vidinių resursų yra daug patogiau bendrauti su vienu projektų vadovu iš „integruotos“ visagalės agentūros – jis ir idėją duos, ir nupieš, ir parašys, ir dar atspausdins plačiaformate spauda.
Kita vertus, „visagalių agentūrų“ nebūna. Norint gauti profesionalias aukščiausio lygio paslaugas, vis tiek teks dirbti su keliais partneriais. Ir, aišku, būtų puiku, jei tie partneriai mokėtų dirbti tarpusavyje, sutartų, kieno ir kur yra kompetencijos bei veiklos ribos.
Žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ direktoriaus Rolando Ragaliausko teigimu, trintis atsiranda, nes nė vienas rinkodaros specialistas negalėtų tiksliai pasakyti, kas tai yra „integruotos komunikacijos sprendimas“ ir kokios dedamosios dalys į tai įeina: „Jei nėra aiškios takoskyros kliento užduotyje, nereikia turėti iliuzijų, kad agentūros pačios pasidalins užduotis be santykių aiškinimosi“.
Anot jo, projektų ir darbų persidengimas tapo kasdiene situacija. „Net turint sutartį su klientu, atsiranda situacijų, kai tavo darbus paima kita agentūra, kuri yra tiesiog aktyvesnė, – teigia R. Ragaliauskas. – Iš tiesų, ribas apibrėžti ir aiškumo įvesti turi klientas.
Kyla ir kita problema, kai visi projekto dalyviai turi aiškias užduotis, bet nėra vieno lyderio, prisiimančio atsakomybę: visi savo darbą lyg ir padarė, bet kas kaltas dėl nepasiekto rezultato – neaišku.“
Jam pritaria Aurelija Kazlauskienė, „Lietuvos draudimo“ Strategijos, klientų ir marketingo departamento direktorė: „Dažnai partneriams kuriant bendrą integruotos komunikacijos sprendimą, tenka iš skirtingų agentūrų gautus pasiūlymus – kūrybinių, ryšių su visuomene, BTL, žiniasklaidos planavimo – apjungti patiems.
Tikiu, kad visa komunikacijos rinka auga (tiek klientai, tiek agentūros) ir jau pakeliui toks agentūrų bendradarbiavimo modelis, kuris sukurtų klientui stiprų, kūrybišką ir integruotą sprendimą.“
