1. Kad Panevėžys – keramikos simpoziumų miestas, žino net japonai. Sykį grupelė jų, atvykę į Panevėžį, nuskubėjo į turizmo informacijos centrą ir paklausė, kur čia Dailės galerija, kurioje jie galėtų pasimokyti šio meno ir amato.
Ir išties šioje galerijoje yra į ką pasižvalgyti ar ko pramokti ne tik japonams. Juolab 2015 m. čia lankytojams duris atvėrė Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių ekspozicijos paviljonas.
Panevėžio dailės galerijoje sukaupta per 600 šamotinės keramikos kūrinių kolekcija, sukurta 157 menininkų iš 35 pasaulio valstybių.
Čia bus įdomu ir vaikams, ir ką nauja išmėginti mėgstantiems suaugusiems – patyrę meistrai moko lipdyti iš molio, o vėliau lipdinius pašauna į krosnį, kad lankytojai galėtų pasiimti savo kūrinį.
2. Dar viena kūrybinė erdvė – meninio stiklo studijoje „Glasremis„, kurioje galima išvysti, kaip gimsta įspūdingi stiklo gaminiai. Meną su verslu suvienijusi įmonė čia įsileidžia lankytojus, kuriems parodo stiklo figūrų atsiradimo procesą, papasakoja, kokie menininkai čia yra kūrę. Tokia pažintinė programa kainuoja 1 eurą žmogui.
Čia lankėsi ir turistai iš Izraelio, Turkijos, Jungtinių Arabų Emyratų.
3. Staniūnų dvarvietėje, kuri ribojasi su Panevėžiu nuo Vilniaus pusės, įsikūrė įmonė „Pluošto linija“, audžianti lininius kilimus „Ecolinum“. Tiek ši įmonė, tiek kita – „Linas“ – domina užsieniečius. Nors linas nelietuviškas, atvežtinis iš Baltarusijos, iš jo siūna Lietuvos meistrai, įsikūrę Panevėžyje.
„Mums, lietuviams, kainos kartais gal ir kandžiojasi, bet europiečiams jos tinka. Ir japonai perka. Patys prašė juos čia atvežti. Beje, Rygos, Talino suvenyrų parduotuvėse išvydę lino gaminius, galite būti tikri, kad jie iš Panevėžio“, – pasakojo Panevėžio turizmo informacijos centro atstovė Daiva Tankūnaitė.
4. Panevėžys – Juozo Miltinio miestas. Taip buvo iki šiol, taip bus ir toliau. Šitaip įsitikinę panevėžiečiai.
Su legendinio režisieriaus, kurio vardu pavadintas Panevėžio dramos teatras, buitimi galima susipažinti Juozo Miltinio palikimo studijų centre, kuris įkurtas maestro bute.
Sakoma, kad geras ženklas būdavo, jei J.Miltinis žmogų pakviesdavo išgerti kavos teatro kavinėje, dar geresnis, jei savo darbo kabinete teatre, o jau ypatinga pagarba tekdavo tam, kuris peržengdavo namų slenkstį. Dabar jo butą aplankyti gali kas tik panorėjęs. Lankytojų akims čia skirti du kambariai – darbo kabinetas su begale knygų, skaičiuojama, kad jų galėtų būti apie 3,5 tūkst., iš kurių lietuviškai – vos pora šimtų, ir svetainė, kurioje dažnai raudonąjį vyną užkąsdami Rokforo sūriu gurkšnodavo režisieriaus svečiai.
Į senas nuotraukas pasižvalgyti galima jau atskiroje erdvėje – palikimo studijų centras išsiplėtęs į gretimą, iš kaimynų įsigytą, butą.
Ką čia galima sužinoti? Tarkim, kokią paskutinę knygą J.Miltinis skaitė prieš mirtį, kokios užsienio kalbos (mokėjo septynias) jis mokėsi jau išėjęs iš teatro? Ar išvysti kavos puodelį, kurio forma jam atrodė tobula.
Tiems, kas nenuvyks į Panevėžį, atskleisime: J.Miltinis mokėsi graikų kalbos, o knyga, po jo mirties aptikta atversta ant spintelės, buvo Aristotelio „Poetika“ dviem kalbomis – prancūzų ir graikų. Šią knygą po ilgų paieškų režisierius parsivežė iš paskutinės savo kelionės Paryžiuje.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre iki rudens veiks dailininkus ir fotografus subūrusi paroda „X: Kritinė riba“, skirta Černobylio atominės elektrinės tragedijos trisdešimtosioms metinėms paminėti.
5. O tiems, kas vis dėlto stinga kriminalinio šleifo, gali aplankyti Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate įsteigtą Policijos muziejų.
Jo ekspozicijoje – savadarbiai revolveriai, lazdos, peiliai, durklas, atimti iš nusikaltėlių, gipsiniai avalynės pėdsakai, 1969 metų aparatas telefono numeriams nustatyti, filmavimo kameros, mikroskopai, kuriuos savo darbe naudoja tyrėjai.
Čia galima sužinoti ir kas 1947-aisiais būdavo aliarminiame tyrėjo lagaminėlyje, skirtame tam atvejui, kai specialistas būdavo skubiai iškviečiamas. Išduosime, jame – dėžutė šprotų, šaukštas, šakutė, muilas „Žemuogė“, dantų pasta, siūlai, kojinės ir laikraštis.
