Tačiau tam, kad pasiektum šią parduotuvę, pirmiausia vertėtų praeiti šokoladinių pagundų kelią. O jis prasideda nuo ten pat – fabrike esančios kavinės.
Pirmiausia – pyragėlis su muzika
„Mėgstu kavą, bet saldainių fabriko kavinėje ją geriu tada, kai būna pabjurusi nuotaika. Šokolade yra to, ką žmonės vadina laimės eliksyru.
Be to, sentimentai taip pat pagardina kavą. Kai tarpukariu mokiausi greta esančioje berniukų gimnazijoje, mums nuolat nosį kutendavo iš fabriko sklindantys karamelinių saldainių kvapai. Dabar jų nebejaučiu“, – į „senus gerus“ laikus grįžtelėjo teisininkas Jonas Nekrašius.
Pianistas Arijus Ivaškevičius ne kasdien skambina pianinu „Rūtos“ fabriko kavinėje. Bet tomis dienomis, kai jis atveria pianino dangtį, šokoladinis pyragas užsiguli lėkštutėje, o kava – atšąla.
Kainos kavinėje saldžios, bet nesikandžioja smarkiau, nei, tarkim, Vilniuje. Pavyzdžiui, tiramisu stikliniame indelyje kainuoja 1,8 euro, panakota su vyšniomis – 1,4 euro.
Užsibūna ir valandą
Šokolado muziejaus trauka – ypač didelė. Praėjusiais metais greta Šiaulių esantį Kryžių kalną aplankė per 178 tūkst. turistų bei maldininkų. O štai Šokolado muziejuje degustacijos programas bei ekskursijas buvo pasirinkę per 95 tūkst. lankytojų.
Jų neatbaido nė bilietų kainos. Suaugusiajam muziejaus durys atveriamos už 2,6 euro, moksleiviams, studentams ar senjorams – už 2 eurus.
Valandos trukmės edukacinė programa „Saldžioji laboratorija“ kainuoja 8 eurus, kartu su muziejaus lankymu – 10 eurų.
Muziejų į Šiaulius atvykę žmonės įrašo į būtiniausių lankytinų vietų sąrašą ne tik dėl to, kad jame galima sužinoti šokolado kilmės istoriją, pakramsnoti paskrudintų kakavos pupelių. Nenugalimas smalsumas, tarkim, vaikus čia sugena į minėtą laboratoriją, kur jie patys pasigamina šokoladinių saldainių.
Suaugusiems labiau prie širdies kakavos gėrimų bei paties šokolado degustacija.
Šokolado „trakšt“
Sunku numanyti, ar žmonių smalsumą patenkina pasakojimas apie tai, kad kakavos gėrimo kilmės šalis yra Centrinė Amerika – kad karštą gėrimą gamino Meksikos indėnai. Ar žinios apie tai, kad kakavos pupelės „rinkoje“ cirkuliavo kaip valiuta, pavyzdžiu, už 30 jau buvo galima nusipirkti zuikį.
Mat kakavmedžiai nėra labai derlingi. Per metus vienas jų subrandina vos 1-1,5 kilogramo kakavos sėklyčių.
Visiems smalsiausia muziejuje – specialaus kakavos gėrimo degustacija. Tai actekų gėrimas – toks aštrus, kad pipirai netrunka išspausti ašarų.
O ir paties šokolado degustacija verčia žmogų panaudoti visas jusles. Juoda šokolado plytelė vertinama akimis – ji turi gražiai blizgėti. Jį sukelia kakavos sviestas, mat jo pupelėse yra net per 50 proc.
Pauosčius šokolado kvapas yra itin malonus, liečiama plytelė – slidi. Laužiant ji neturi subyrėti, bet
lūžta lygiai, ir klausa sugauna smagų „tarkšt“.
Į burną įdėtą gabalėlį verčiau ištirpinti lėtai, nes tik taip išsiskiria kartokas ir rūgštokas šokolado skonis. Jo specifiką nulemia ir tai, kiek gaminyje yra kakavos miltelių bei tai, iš kokių rūšių jie sumalti. Paprastai „Rūta“ naudoja kakavą, atgabentą iš Peru bei Kostarikos.
Saldainiuose – kriaušės
„Rūtos“ saldainių fabrikas, ko gero, susirinko visus medalius, kokius tik gali gauti maisto produktų gamintojai.
Žmonės jau lyg ir perprato, kad po šolkolado sluoksniu gali slėptis ypač žemoje temperatūroje šaldytos braškės, spanguolės, vyšnios ar kitokios uogos.
Kiekvieną sezoną degustuojami vis kitokie fabriko gaminiai. Jei dabar per degustaciją galima paragauti šokolado asorti su kriaušėmis arba slyvomis, rudenį, tikėtina, ant stalo bus padėta saldainių ir su bičių pikiu.
