Pirmosios „Max Factor“ bandytojos – rusės
Kas negirdėjo dekoratyvinės kosmetikos firmos „Max Factor“. O štai jos įkūrėjo Maksymiliano Faktorowicziaus vardas ne vienam matomas pirmąjį kartą. JAV miręs kosmetikos kūrėjas gimė 1872 m. dabartinės Lenkijos teritorijoje daugiavaikėje šeimoje.
Būdamas septynerių M.Faktorowiczius pirmą kartą įžengė į teatro pasaulį – fojė pardavinėjo apelsinus ir ledinukus. Jau po metų berniukas tapo vaistininko padėjėju, o sulaukęs devynerių – kosmetologo ir perukų gamintojo pameistriu. Įgijęs patirties, būdamas 13 metų, jis tapo kirpėjo mokiniu, o 14-os atsidangino į Maskvą.
Čia būsimasis kosmetikos imperijos įkūrėjas įsidarbino Didžiajame teatre grimuotojo padėjėju.
Tačiau priklijuojamas blakstienas ir dėžutes su grimu teko kuriam laikui padėti į šoną – M.Faktorowicziui prireikė eiti tarnauti į rusų armiją.
Po 1895 m. demobilizacijos M.Faktorowiczius Riazanėje (Rusija) atidarė nuosavą parduotuvę, kurioje ėmė prekiauti skaistalais, kremais, kvepalais ir perukais. Daugiausia tai buvo jo paties pagamintos prekės. Tad pirmosios „Max Factor“ kosmetiką galėjo išmėginti rusaitės.
Sykį Riazanėje sustojo teatralų trupė. Tai lėmė, kad po kelių savaičių apie M.Faktorowicziaus produkciją sužinojo ir imperatoriaus dvaras. Patį kosmetikos gamintoją tuo metu rimtai buvo įtraukęs teatro grimas, tad M.Faktorowiczius persikėlė į Sankt Peterburgą ir įsidarbino Operos teatre.
1904 m. kosmetikos gamintojas nusprendė trauktis iš Rusijos imperijos. Jis apsimetė sunkiai sergąs, o kad pasiektų savo, nusigrimavo taip, jog net daktarai neįtarė apgaulės. Taip vyras išvyko neva gydytis į Karlovy Varus Čekijoje. Čia susitiko su savo šeima, su kuria persikėlė gyventi į JAV.
Jungtinėse Valstijose Maksymilianas nieko nelaukdamas susitrumpino vardą iki mums žinomo Maxo Factoriaus ir atidarė savą parduotuvėlę. Iš pradžių čia pirkėjams siūlyta įsigyti teatro grimo. Tačiau vystantis kinematografijai tapo aišku, jog taukų pagrindu sukurtas grimas, einant į teatro sceną tepamas storu sluoksniu, kinui netinka, mat tirpsta prožektorių šviesoje, trukdo mimikai ir apskritai aktorių paverčia mumija.
Ieškodamas išeities, M.Factorius 1928 m. pristatė kosmetikos liniją, sukurtą būtent juodai baltam kinui. Už šį darbą ir už bendrą indėlį į kino meno vystymąsi M.Factorius yra gavęs „Oskarą“.
Sėkmingasis penketukas
Vaisius – obuolys, paukštis – višta, kvepalai – „Chanel No. 5“. Tai – pirmosios asociacijos, ateinančios daugeliui žmonių į galvą. Tačiau mažai kas žino, kad plačiai po pasaulį pasklidę kvepalai buvo sukurti žmogaus, gimusio Maskvoje.
Ernestas Beaux pasaulį išvydo 1881 m. prancūzų parfumerio šeimoje. Nuo 17 iki 19 metų E.Beaux dirbo laborantu muilo fabrike, vėliau dvejus metus tarnavo prancūzų armijoje, o 1902 m. grįžo į Maskvą, kur pradėjo mokytis parfumerio profesijos „Rallet“ įmonėje, kur dirbo jo tėvas.
Praėjus penkeriems metams E.Beaux tapo vyriausiuoju parfumeriu, o 1912 m. jis sukūrė savo pirmąjį sėkmingą aromatą – „Bouquet de Napoleon“, skirtą Borodino mūšiui.
Dar po metų gimė naujas aromatas. Šį sykį pavadintas Jekaterinos Didžiosios garbei – „Bouquet de Catherine“, ir skirtas Romanovų dinastijos valdymo trijų šimtų metų sukakčiai.
Per Pirmąjį pasaulinį ir Pilietinį karus E.Beaux tarnavo kariuomenėje ir už tai gavo kelis apdovanojimus. Tačiau pasibaigus karams parfumeris sužinojo, kad visa jo šeimos nuosavybė – nacionalizuota. Po šios žinios E.Beaux nutarė emigruoti į Prancūziją.
Viena legendų pasakoja, kad E.Beaux su Coco Chanel supažindino jos meilužis – didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius. C.Chanel užsakė E.Beaux sukurti „moterišką aromatą, kuris kvepėtų Moterimi“, pabrėždama, kad kvapas turi būti naujas, sukurtas žmogaus.
„Manęs klausia, kaip pavyko sukurti „Chanel No. 5“? Šiuos kvepalus sukūriau 1920 m., grįžęs iš karo. Kurį laiką kariavau Europos šiaurinėse šalyse, už Poliarinio rato. Čia per lygiadienį upės ir ežerai skleidžia ypatingą gaivą. Šį charakteringą kvapą išsaugojau atmintyje, o po didelio vargo man pavyko jį sukurti, nors pirmieji aldehidai buvo nesėkmingi“, – rašė E.Beaux.
O štai kaip buvo parinktas legendinių kvepalų pavadinimas: „Madmuazelė Chanel, turėjusi drabužių mados namus, paprašė manęs būtent jai sukurti kvepalus. Aš jai parodžiau serijas nuo 1-ojo iki 5-ojo ir nuo 20-ojo iki 24-ojo numerio. Ji pasirinko keletą, tarp kurių buvo ir penktasis numeris. „Kaip pavadinti kvepalus?“, – paklausiau jos. Madmuazelė Chanel atsakė: „Penktąjį mėnesį, penktąją dieną, pristatysiu suknelių kolekciją. Vadinasi, kvepalams paliksime jų turimą numerį. Šis penktasis numeris mums atneš sėkmę.“ Pripažinsiu – ji nesuklydo“, – prisiminė parfumeris.
Beje, legendinė aktorė Marilyn Monroe apie kvepalus „Chanel No.5“ yra sakiusi, jog tai – vienintelis drabužis, kuriuo vilkėdama ji eina miegoti.
„Tetrio efektas“
Elektroninį žaidimą „Tetris“ neperdedant galima vadinti kultiniu. O kas gi sumanė šį daugelio išmėgintą žaidimą? Tai – 1956 m. gimęs Aleksejus Pažitnovas.
SSSR Mokslų akademijos skaičiavimo centre jis dirbo prie dirbtinio intelekto problematikos ir kalbos pažinimo institute. „Tetrį“ A.Pažitnovas sukūrė 1984-aisiais, dirbdamas prie kompiuterio „Elektronika-60“. IBM kompiuteriui „Tetrį“ perrašė 16-metis moksleivis Vladimiras Gerasimovas.
Beje, iš pradžių žaidimas buvo skirtas iliustruoti skirtingus loginius procesus, charakteringus žmogaus protui ir loginiam mąstymui.
„Tetris“ netruko išpopuliarėti pradžioje – Maskvoje, o netrukus – ir kitur pasaulyje.
Pirmasis žaidimas iš už geležinės uždangos po pasaulį pasklido su šūkiu: „From Russia with love“ („Nintendo“ variante — „From Russia with fun“).
Tiesa, neapsieita be teismų ginčijantis, kam priklauso autorinės teisės ir licencija žaidimą gaminti. Šis žaidimas pasirodė ant visose įmanomose programėlėse ir netgi tapo savotišku „velykiniu kiaušiniu“ ant kai kurių oscilografų.
Atsirado net ir „Tetrio efektas“, dar žinomas kaip ir „Tetrio sindromas“. Jis gali pasireikšti tais atvejais, kai žmogus itin įdėmiai ir ilgai kažkuo užsiima, o tos veiklos detalės ima rodytis sapnuose ar net realiame gyvenime.
Psichologai pastebėjo, jog kai kuriems žmonėms, laiką leidžiantiems žaidžiant „Tetrį“, sapnuojasi krintantys blokai, šie asmenys ima galvoti apie tai, kaip realiame gyvenime kompaktiškai išdėlioti objektus. Tiesa, tai nebūtinai turi būti žaidimo „Tetris“ pasekmė. Pavyzdžiui, ilgą laiką jūroje išbuvusius žmones kartais ir sausumoje ima supti.
