Apie tai, ar valdžia gali kaip nors pakeisti kainų situaciją, „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“su žurnalistu Andriumi Kavaliausku kalbėjosi Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorius Laurynas Vilimas bei verslininkas, prekybos tinklų boikoto akcijos organizatorius Karolis Ramoška.
– Po pasitarimo pagrindinė premjero Algirdo Butkevičiaus mintis buvo tai, kad euro įvedimas kainoms jokios įtakos neturėjo, o prekės pastaruoju metu brango, nes prekybos centrai padidino antkainį. Pone Vilimai, ar premjeras teisus, kalbėdamas apie tai, kad prekybininkai piktnaudžiauja, pakeldami antkainius?
– (L. Vilimas) Matyt, šiandienos susitikime labai stipriai vienas kito nesupratom, arba aš neišgirdau, kad premjeras suprastų, jog prekybos įmonės lėmė kainų pabrangimą. Buvo pristatyta statistika – buvo prekės, kurios pigo, buvo prekės, kurios brango. Prekybininkai vienus produktus pardavinėja net ir į minusą, o kitiems, tam, kad kompensuotų tą minusą, prekybininko dalis gali būti didesnė. Daržovėms, dėl kurių kilo šis ažiotažas, įtaką turėjo sezoniškumas – ankstyvas sezonas, šaltas pavasaris.
– Kalbant apie svogūnus, kokią įtaką gali turėti sezoniškumas, jei premjeras kalba, kad jie pabrango 70 proc.?
– (L. Vilimas) Svogūnų Lietuvoje beveik neauginama. Yra ir kitas dalykas – lietuviškų pasiūla yra tiek sumažėjusi, kad kainos yra išaugusios.
– Jūs sakote, kad kainos prekybos centruose yra sąžiningos ir triukšmas kilo dėl nieko?
– (L. Vilimas) Triukšmas kilo dėl to, kad tam tikra visuomenės dalis turi klausimų, juos papiktino konkretūs produktai. Imant visą krepšelį, Statistikos departamentas įvardino, kad kainų indeksas, lyginant šį ketvirtį su praėjusiais, net yra sumažėjęs. Yra tam tikrų daržovių pabrangimas, bet tam yra objektyvios priežastys.
– Pone Kesarauskai, sutinkate, kad situacija keista? Paklausus beveik bet kurio gyventojo, jis tikrai pasakys, kad viskas pabrango, o statistika rodo priešingai.
– (Š. Keserauskas) Vartotojai yra linkę pamatyti tai, kas brangsta, bet nepamatyti to, kas pinga. Vartotojai dėl kainų kilimo yra linkę kaltinti valdžią, bet kai kainos pinga – tai tarsi savaime suprantamas dalykas. Mums, kaip institucijai, teko patirti, kad kai kuro kainos buvo aukštesnės, nei dabar, kalta buvo Konkurencijos taryba, nepaisant to, kad čia buvo pasauliniai dalykai. Kai kuro kainos stipriai nukrito, niekas nesakė, kad dėl mūsų krito, niekas nepriskiria to nuopelno mums. Kainos dažniausiai kyla ar leidžiasi nepriklausomai nuo to, ar valdžia kažką daro.
Valdžia paveikti gali, bet ne tiek daug, kaip mano žmonės. Kiekviena įmonė yra laisva pasirinkti parduoti už tokią kainą, už kokią nori. Jei tarp įmonių yra susitarimas pakelti kainas, turime turėti pagrįstus įtarimus, kad tokie dalykai vyksta. „Maximos“ ir „Mantingos“ atveju tuos įtarimus turėjome, jie pasitvirtino, įmones nubaudėme.
– Esant tokiam gyventojų pasipiktinimui, Jūs matote pagrindą pradėti tyrimą?
– (Š. Keserauskas) Mes visada pradedame tyrimą, jei matome pagrindą įtarti, bet viešai apie tai nesakom. Jei pasakytume iš anksto, jokių įrodymų nerastume.
– Pone Ramoška, Lietuvoje kainos sąžiningos, ar ne?
– (K. Ramoška) Manau, ši akcija yra ne be reikalo. Kainos stipriai prasilenkia su realybe, lyginant su daugeliu šalių. Sukūrus šį renginį, per dieną sulaukiau daugiau nei 20 tūkst. laiškų iš daugumos pasaulio šalių, kuriose gyvena lietuviai.
Jie atsiunčia puikius pavyzdžius, kokios kainos ten. Sulaukiu laiškų iš salų, tokių kaip Tenerifė, kuriose kai kurių produktų kainos vos ne tris kartus mažesnės, o toje saloje apskritai beveik niekas neauga. Tai kaip ten gali būti žymiai pigiau, nei Lietuvoje? Mano asmenine nuomone, tai yra tik susitarimai, kai buvo sutarta kainas kelti vienodai. Jeigu kažkuris tinklas nebūtų pritaręs, jis būtų palikęs savo kainas protingose ribose.
– Statistikos duomenys rodo vos 1,5 proc. šio ketvirčio kainų augimą, lyginant su paskutinių lito metų pavasariu, bet gyventojai įsitikinę, kad kainos gerokai kilstelėtos. Jie matuoja ne statistika, o savo kišenės dydžiu. Pone Kesarauskai?
– (Š. Keserauskas) Reikia žiūrėti, kokios grupės patenka į krepšelį, tačiau lyginti reikia sąžiningai. Mačiau daug nuotraukų iš Jungtinės Karalystės. Aš ten gyvenau, kartais savo tėvams sakydavau, kad prekės kainuoja tiek ir tiek, bet visi pamiršta, kad ten maisto produktams, išskyrus kai kurias išimtis, iš viso nėra PVM. Reikia lyginti sąžiningai ir įvertinti daug faktorių. Mokesčiai yra labai svarbus faktorius.
– Pone Ramoška, ar lemia tik PVM?
– (K. Ramoška) Nemanau, kad tai lemia tik mokesčiai. Savo renginyje turiu daugiau nei 2 mln. vartotojų pasiekiamumą ir daugiau nei 88 tūkst. vartotojų, kurie jau prisijungė, o kas valandą tas skaičius didėja po 150 žmonių. Jiems tikrai netiks tokie atsakymai, kad lemia mokesčiai ir nepripažįstam, kad pakėlėm kainas. Tas pats produktas Lenkijoje negali kainuoti tiek pat zlotų, kiek pas mus kainuoja eurų.
– Juoda arba „Loyd“ arbata prieš euro įvedimą kainavo 4 litus, Lenkijoje kainuoja, berods, 4 zlotus, o pas mus prekybos centruose – 3,5 euro.
– (L. Vilimas) Kiek galima lyginti Lenkiją su Lietuva? Bet galima vėl pakartoti dedamąsias, dėl ko visų paslaugų ir produktų kainos yra žemesnės: pažiūrėkime Lenkijos rinkos dydį – 12 kartų didesnė, nei Lietuvos, zlotas. Jūs norite kažkokių priežasčių, nes šios netinka, nors yra objektyvios, įvertintos. Žmonės yra klaidinami, nes išsirenkamas vienas konkretus produktas, kurio Lietuva negamina. Yra tyrimai, kuriuos atliko konkretūs prekybos tinklai Lietuvoje: kainų sulyginimas su tokio pat lygio apie 20-ies Europos šalių tinklais. Už mus pigesni yra tik lenkai dėl tų priežasčių, kurių nenorite, kad kartočiau.
– Pone Ramoška, organizuojate prekybos centrų boikoto akciją, kuri sulaukė didžiulio susidomėjimo, turite kone 100 tūkst. gyventojų, kurie pasiryžę nepirkti maisto 3 dienas prekybos tinkluose. Tikėjotės tokios sėkmės?
– (K. Ramoška) Tikrai nesitikėjau. Internete buvo daug atskirų nuomonių, bet nebuvo vienos apibendrintos grupės. Tikslas – kad pamatytų, jog žmonėms rūpi, kad žmonės taip ramiai nereaguos į pasakymus, kad jie tarpusavyje skaičiavo, išsiskaičiavo ir viskas čia gerai, anksčiau pragyvenimui užtekdavo 1000 litų, o dabar 1000 eurų nelabai užtenka mėnesiui, nors nepasikeitė nei produktų pirkimas, nei kitkas. Viskas ženkliai brangiau.
– Pone Vilimai, tokios akcijos prekybos centrams skausmingos? Ar jos neduos jokio efekto?
– (L. Vilimas) Skausminga tik tai, kad keliami klausimai, vartotojai klaidinami ir su mumis yra priešinami. Masė rodo, kad atsakymai reikalingi. Diskusijose su visuomene esame pasiruošę teikti atsakymus.
– Pone Vilimai, gal galite paaiškinti tokį fenomeną: paskelbus apie prekybos tinklų boikoto akciją, socialiniame tinkle pasisakius žinomiems žmonėms, dabar žmonės kelia nuotraukas, iš kurių matyti, kad pavyzdžiui „Maxima“ daugumai prekių grupių paskelbė akcijas. Tie patys kalafiorai, kurie praeitą savaitę kainavo 3,5 euro, šį savaitgalį su nuolaida kainavo 2,89. Sutapimu to tikriausiai pavadinti negalima.
– (L. Vilimas) Kodėl negalima? Prekybininkai kiekvieną dieną reaguoja į vartotojų lūkesčius, poreikius. Nebūtinai to klausomės tik tokių akcijų metu. Žmonės kreipiasi kiekvieną dieną ir ieško atsakymų iš pačių prekybininkų. Nereikia pamiršti, kad derybos su tiekėjais vyksta kiekvieną dieną. Ypatingai sezoninių prekių kainos keičiasi kartais net kelis kartus per dieną. Tai gali būti tiesiog sutapimas, kad atsiradus didesnei pasiūlai, buvo nupirktas didesnis kiekis ir dėl to galima pasiūlyti mažesnę kainą.
– Pone Keserauskai, domitės prekybos tinklų antkainiais?
– (Š. Keserauskas) Domimės tirdami konkrečią bylą. Tokia informacija yra komercinė paslaptis.
– Ar gali Vyriausybė, Konkurencijos taryba ką nors pakeisti, kad produktai parduotuvėse atpigtų?
– (Š. Keserauskas) Produktai negali visą laiką pigti, nes galų gale jie nekainuotų nieko. Ilguoju laikotarpiu visos prekės šiek tiek brangsta. Daugelis valstybių kelia tikslą, kad infliacija būtų apie 2 proc. Galimybės būtų, jei valdžia pati pirktų ar parduotų. Jei Vyriausybė augintų brokolius ar kalafiorus, galėtų nuleisti jų kainą ir tai paveiktų rinką. Valdžia kainas gali paveikti vieninteliu būdu – stengdamasi, kad būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos verslui įeiti į rinką ir konkuruoti. Didžiausias poveikis kainoms yra iš konkurentų.
– O Jums tas nesibaigiantis nuolaidų maratonas prekybos centruose nekelia įtarimų? Susidaro įspūdis, kad galimybių manipuliuoti kainomis yra labai daug.
– (Š. Keserauskas) Klaidinančios reklamos praktika yra paplitusi – reklamuojama nuolaida, kurios nėra, nes kaina, nuo kurios taikoma nuolaida, niekada neegzistavo. Šiaip nuolaidos yra geras dalykas, bet kai vartotojai įpranta pirkti tik su nuolaidomis, kyla klausimas, kas yra normali kaina.
– Pone Ramoška, ką siūlote? Prekybos centruose nepirkti visiškai, apsipirkti turguose?
– (K. Ramoška) Aišku, be prekybos centrų šiai dienai išgyventi neįmanomą, yra tokių dalykų, kurių turguje negali nusipirkti. Visgi turguje yra tikrai protingų žmonių, kurie daržoves parduoda protingomis kainomis. Aišku, yra daugelis smulkiųjų verslininkų, kurie žiūri į parduotuvių kainas ir kainas turguje padaro tik keliais centais pigiau. Kiekvienas turi pats nuspręsti, kur nori apsipirkinėti.
