Tie, kas mena laikus, kai į Linksmakalnį galėjai patekti tik turėdamas leidimą, apie praeitį kalba puse lūpų. Išvykus sovietiniam daliniui, čia gyventi pasiliko keliolika buvusių karininkų šeimų. Neilgtrukus suskambo ir iš Kauno rajono kitų vietovių suvažiavusių naujakurių klegesys.
Linksmakalnio gyventojai kasmet švenčia ne tik Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, bet ir dar vieną nepriklausomybės dieną – 1993-iųjų birželio 16 dieną iš kaimo išvyko paskutinis sovietinės armijos karys.
Šiai datai atminti viename iš kaimo skverų pastatyta iš medžio išdrožta skulptūra.
Linksmakalnis turi ir herbą, jame pavaizduota gegužraibė. Pagal legendą, iš šių augalų, kurių itin daug uždera šiame kaime, daromas meilės eliksyras.
Apie praeitį kalbėti nenori
1993-iaisiais Linksmakalnyje liko gyventi tie buvę sovietinės armijos karininkai, kurie buvo vedę lietuves, susilaukę vaikų ir nutarę gyventi laisvoje Lietuvoje.
„Buvę karininkai prisimena tuos laikus, bet nelabai nori apie tai kalbėti. Tie, kurie tarnavo, juk buvo davę priesaką. O čia įsikūręs dalinys buvo labai slaptas, bene slapčiausias Sovietų Sąjungoje“, – kalbėjo Linksmakalnio seniūnas Vaclovas Žvirblis.
Eilinių kareivių čia nebuvo daug, daugiausia – aukštesnio rango karininkai.
Paslapčių gaubiamus laikus mena sovietinių laikų radiotechnikos žvalgybos pastatas, ant kurio stogo ilgus metus buvo iškelta didžiulė „lėkštė“ – radijo signalus gaudžiusi antena. Dabar antenos nelikę, o ant vartų kabo spyna.
Didelius skaudulius primena akmuo, skirtas vokiečių belaisviams, kurie 1944-50 metais buvo suvaryti į Linksmakalnį statyti daugiabučių.
Kalbama, kad kažkur čia buvo palaidoti tiek sava mirtimi mirę, tiek sušaudyti belaisviai. Tiesa, tikslios vietos, kur jų kapai, niekas nežino. Kasmet Linksmakalnis sulaukia svečių iš Vokietijos, kurie padeda gėlių prie karo belaisviams skirto akmens.
Kuria savas tradicijas
„Gyvenimas čia kitoks nei kitur Lietuvoje. Taip buvo, taip yra. Juk kaimo tradicijos per dvi dešimtis metų nesusiformuoja. Nors jau turime kartą, kuri užaugo čia Linksmakalnyje, vedė ir jau vaikų turi. Nenori niekur kitur važiuoti“, – pasakojo kaimo V.Žvirblis.
Jis ir pats čia atsikėlė 1995-aisiais. Muzikos mokytojas, laikui bėgant, perėmė rūpinimąsi Linksmakalniu – tapo seniūnu.
„Tie, kas čia persikėlė iškart, 1993-iaisiais, rado gražų, tvarkingą miestelį, vėliau laikas padarė savo. Kai atsikraustėme mes, viskas atrodė gana baisiai: kaimas apytuštis, žėlė dilgėlės, langai lentomis apkalti“, – pasakojo V.Žvirblis.
Linksmakalniui galėjo grėsti ir Didžiasalio likimas.
Kaimą išgelbėjo tai, kad buvo nutarta tarnybinius butus čia dalyti Kauno rajone dirbantiems pedagogams, policininkams ir medikams.
Be to, anot V.Žvirblio, Linksmakalnis traukė naujakurius ir tuo, kad yra patogioje vietoje, prie didelio kelio, vedančio į Kauną.
„Linksmakalnyje gyvena žemaičiai, dzūkai, suvalkiečiai. Pas mus daug policininkų, tad tikrai esame saugus kaimas. Čia įsikūrę daug jaunų šeimų. 1993-iaisiais buvo suformuota pirma klasė. O dabar turime visą pradinę mokyklą“, – šypsojosi kaimo, kuriame gyvena apie tūkstantį žmonių, seniūnas.
Stūkso pastatai vaiduokliai
Žvalgybos dalinio būstinė – ne vienintelis pastatas Linksmakalnyje, virtęs vaiduokliu. Tačiau tokių vos keletas, kiti sutvarkyti ir gyvenami.
Mokykla įsikūrė dar sovietinių karių pastatytame name, tačiau tuomet dar nespėjusiame atverti durų mokiniams. O senajame mokyklos pastate įsikūrė kepykla.
Buvusiose kareivinėse planuota steigti senelių prieglaudą. Statinį įsigijo vienas amerikietis, tačiau planus sudrumstė 2008-ųjų krizė. Jau buvo pakeisti langai, tačiau ilgainiui chuliganams panižo pirštai – išdaužė stiklus.
„Yra dar keli apleisti pastatai: nusipirko, bankrutavo, dabar bankroto administratoriai pardavinėja“, – pasakojo seniūnas.
Beveik subyrėjęs buvęs karininkų klubas netrukus bus nugriautas. Už jo dabar supiltas kalniukas, nuo kurio žiemą rogutėmis leidžiasi mažieji kaimo gyventojai.
O buvusiose senojo dvaro arklidėse, kurių sieną puošia plyta su 1878 metų žyme, įkurta sporto salė.
Gyvena bežemiai valstiečiai
Pastaraisiais metais Linksmakalnyje spartėja verslo apsukos – įmonės kuriasi ar keliasi iš Kauno ar aplinkinių gyvenviečių. Tiesa, vis dar daugiau nei pusė vietinių rytais išsivažinėja į darbus kitur.
„Žemės ūkio neplėtojame, nėra pas mus ūkininkų, tačiau kai kurie gyventojai turi po vieną kitą lysvę. Galima sakyti, esame inteligentai, bežemiai valstiečiai“, – šypsojosi seniūnas.
Linksmakalnyje yra parduotuvė, beglobių gyvūnų prieglauda „Penkta koja“, taip pat įsikūrę „Driežo“ namai – egzotinių gyvūnų prieglauda, viešbutis ir gydykla.
Linksmakalnyje veikia lengvųjų ir sunkiasvorių automobilių priežiūros centras, remontuojamos automobilių turbinos, elektros taupymo sprendimų įmonė montuoja apšvietimo sistemas, yra ir bendrovė, gaminanti džiuvėsius, kepykla, viena tarptautinė vitaminų kompanija čia turi biurą, įsikūrę ir baldininkai, o bendrovėje „Džesija“ žiedžiami indai.
Buvę paklydėliai nebaugina
Netoli automobilių serviso plytinčiame lauke metalo gabalus renkantis Karolis – vieno iš buvusių sovietinių karininkų sūnus. 28 metų vyro tėvai baltarusis ir lietuvė nutarė likti čia Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Karolis neišvažiavo iš Linksmakalnio laimės ieškoti kitur, kad kaip dažnas bendraamžis. Jis, kaip ir kitas vietinis Gintaras, dirba seniūnijoje, imasi visokių ūkio darbų.
Po darbo vyrai skuba sportuoti. Linksmakalnis garsėja futbolininkais. Kad būtų stipresni, jie jėgas suvienijo su čia pat įsikūrusio priklausomybės ligų centro „Sugrįžimas“ komanda.
„Jie jau buvę narkomanai, sveiksta, mūsų tikrai negąsdina jų kaimynystė. Kai susibūrėme drauge žaisti futbolą, gąsdinome visą Kauno rajoną – laimėdavome visas rungtynes“, – pasakojo Gintaras.
Ir seniūnas jam antrino: priklausomybės ligų centras vietinių nebebaugina: „Manau, ne tik kad nekenkia, bet ir padeda. Iš pradžių, žinoma, visko buvo“.
Anot V.Žvirblio, šis centras – jaunimui pavyzdys, kad paslydus, jei labai nori, galima atsitiesti.
Kūrybingi Linksmakalnio gyventojai susikūrė ir savotišką poilsio erdvę, miškelyje greta kaimo plyti aikštelė, kurioje – paprastos, bet linksmos instaliacijos. Čia vietiniai susirenka tiesiog atsipūsti, pabendrauti.
„Draugiškai ir linksmai čia gyvename. Gaila tik kad medžius išpjovė, sakė, kad seni buvo“, – gailėdama buvusios alėjos kalbėjo vienoje iš keturių Linksmakalnio gatvių gyvenanti Valentina.
Ji – lietuvio tremtinio, Irkutsko srityje išgyvenusio pusšimtį metų, žmona. Prieš septyniolika metų jiedu nutarė persikelti į vyro gimtinę Kačerginę, tačiau butą gavo čia, Linksmakalnyje. Iš pradžių liūdėjo ir pyko, kad viskas taip pakrypo, dabar jau priprato.
„Gal kas ir žiūri kreivai, kad aš nemoku lietuviškai, tačiau yra taip, kaip yra“, – sakė Valentina.
