Pagal dabar galiojančius įstatymus, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMIVT) įpareigoja visas įstaigas, kuriose susidaro maisto atliekos, jas rūšiuoti bei perduoti atliekas tvarkančioms firmoms.
Reikalavimai vis griežtėja
„Atliekų kontrolė vis didėja“, – sako restoranų grupės „Fortas“ vadovas Kęstutis Markevičius. Anksčiau maitinimo bei kitos institucijos turėdavo kaupti tik gyvulinės kilmės produktus.
„Dabar yra atskiri konteineriai duonos, pieno produktų, mėsos ir konditerijos produktų atliekoms“, – sakė restoranų tinklo vadovas.
„Maisto produktai ir likučiai turi būti renkami atskirai nuo negyvūninių atliekų, laikomi sandariose talpyklose, paženklintose žalios ir mėlynos spalvų etikete, kurioje turi būti užrašas „3 kategorijos ŠGP, neskirta vartoti žmonėms“, tinkamoje temperatūroje (atšaldyti ar užšaldyti) ir turi būti perduoti patvirtintai ŠGP tvarkymo įmonei“, – pasakojo VMIVT Maito skyriaus patarėja Ona Sužiedelytė.
Anksčiau įmonės dar galėjo surūšiuotas maisto atliekas atiduoti ūkiams, tačiau pritaikius griežtesnius Europos Sąjungos nustatomus reikalavimus, praktiškai nebeliko galimybės to daryti.
Atliekas verčia kuru
„Surinkus atliekas iš maitinimo įstaigų, jos yra dar kartą perrūšiuojamos, atskiriamos nuo pakuočių ir keliauja tiesiai į biokuro gamyklą“, – pasakojo atliekas tvarkančios įmonės „Horeca sprendimai“ pardavimų vadovas Laurynas Rinkevičius.
Dažniausiai maisto atliekos tampa energijos ištekliais – iš jų gaminamas biokuras. Iš augalinės kilmės produktų atliekų tvarkymo įmonės dažniausiai gamina kompostą, kurį tiekia ūkininkams.
Aliejus, kuris maitinimo įstaigose turi būti renkamas atskirai, yra filtruojamas, išvalomas ir tampa ekologišku kuru.
Realybė – ne tokia graži
Nors reikalavimai maitinimo įstaigoms vis griežtėja, o galimybių panaudoti nebevartojamą maistą daugėja, vis dėlto realybė labai skiriasi nuo keliamų tikslų.
Atliekų tvarkymo „VSA Vilnius“ direktorės Jurgitos Petrauskienės nuomone, maisto atliekų tvarkymas Lietuvoje praktiškai nevyksta.
„Aplinkos ministerijos duomenimis, visoje Lietuvoje per metus surenkama vos 2000 tonų maisto atliekų. Tai yra vidutiniškai vos 5,5 tonos per dieną. Turint galvoje, kad Lietuvoje veikia daugiau nei 10 tūkst. viešojo maitinimo įstaigų, akivaizdu, kad deklaruojami susidarantys kiekiai yra neadekvatūs, o didžioji dalis maisto atliekų nukeliauja į sąvartyną“, – įsitikinusi J.Petrauskienė.
Įmonių mokesčiai už atliekų tvarkymą yra nustatomi pagal tai, kiek atliekų surenkama. Dėl to nemažai verslininkų linkę sukčiauti ir nepaisyti įstatymų – maisto atliekos keliauja į konteinerius kartu su kitomis šiukšlėmis, kurių rūšiuoti įstatymai neįpareigoja.
„Viskas priklauso nuo verslininkų mentaliteto, bet daugelis yra linkę taupyti. Kai iš mažo kioskelio surenki 30 kg atliekų, o iš mokyklos vos 5 kg, tai akivaizdu, kad tiesiog vengiama rūšiuoti“, – sakė „Horeca sprendimai“ atstovas L.Rinkevičius.
Atliekas tvarkančios įmonės „Biodegra“ direktoriaus Aleksandro Kiseliovo teigimu, pasitaiko ir kitokio sukčiavimo: „Buvo nustatyta atvejų, kai atliekų turėtojas tikėjosi perduoti sutvarkyti daugiau atliekų, nei buvo nurodyta atliekų kiekį fiksuojančiuose raštuose.“
Nusižengia kas dešimtas
L.Rinkevičius teigia, kad užtikrinti atliekų tvarkymą – Maisto ir veterinarijos tarnybos atsakomybė. Atliekų tvarkytojai gali bendradarbiauti ir pranešti apie įtariamus pažeidimus, tačiau patys auklėti verslininkų negali.
Maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai, atlikdami patikrinimus viešojo maitinimo įmonėse, tikrina, ar maisto gaminimo metu susidariusios atliekos surenkamos, laikomos ir šalinamos kaip numatyta teisės aktuose.
„2015 metais planinių viešojo maitinimo įstaigų patikrinimų metu 9 proc. įmonių buvo nustatyta atliekų tvarkymo reikalavimų pažeidimų“, – sakė VMIVT Maito skyriaus patarėja Ona Sužiedelytė.
Maitinimo įstaigos bei parduotuvės dažniausiai baudžiamos dėl to, kad atskirai nerenka gyvūninės kilmės maisto atliekų (įskaitant kepimui naudotą aliejų), nevykdo šių atliekų registracijos, nepateikia jų išvežimo dokumentų arba atliekos yra laikomos netinkamose talpose.
