Po teroristinių atakų Briuselyje buvo uždarytas Zaventemo oro uostas. Greičiausiai, jau artimiausiu metu jis vėl atnaujins darbą, bet keleivių srautai ir oro uosto pelnas sumažės. Turtingiausias belgas patenka tarp galinčių labiausiai nukentėti verslininkų, rašo „Forbes“.
A.Freras – tarptautinės bendrovės „International Duty Free“ (IDF) vadovas. IDF valdo „Duty free“ parduotuves Belgijos oro uostuose.
„Forbes“ teigimu, pastaruosius trejetą metus A.Frero turtas stabiliai siekė 4,9 mlrd. dolerių. Šiais metais jis vėl išrinktas turtingiausiu Belgijoje žmogumi, o pasaulio turtingiausių žmonių reitinge jis 286-tas.
Svarbiausia A.Frero veikloje – koncernas CNP. Taip pat valdo bendrovę „Group Buxelles Lambert“ (GBL), kurios vertė siekia 11,5 mlrd. eurų ir yra viena stambiausių Europos bendrovių.
2015 metų vasarį, dieną prieš 89-ąjį gimtadienį, A.Freras paskelbė paliekantis GBL generalinio direktoriaus pareigas ir direktorių valdybą. Nepalikęs įpėdinio, jis ir toliau daro įtaką bendrovių sprendimuose per naują vadovą, savo žentą Janą Goyeną. Taip pat direktorių valdyboje yra jo anūkas bei vyriausiasis sūnus.
Buržuazija kaime?
Būsimasis milijardierius gimė 1926 metų vasarį, pietiniame Belgijos miestelyje. Čia A.Freras gyvena iki šiol.
Apie A.Frero tėvus nėra žinoma daug, o pats verslininkas stengiasi nekalbėti apie savo praeitį. „Forbes“ duomenimis, A.Frero tėvas mirė, kuomet jam buvo 17 metų, po ko belgas metė mokslus ir pratęsė šeimos verslą – prekybą vinimis, grandinėmis ir panašiai.
Milijardieriaus jaunystę kiek kitaip aprašo prancūzų žurnalistas Jose Fralonas. Dar 1997 metais jis išspausdino knygą pavadinimu „Albertas Freras, prekeivio vinimis sūnus“. Joje rašoma, kad būsimojo magnato tėvas, Oskaras Freras, mirė nuo plaučių uždegimo dar 1930 metais, kai sūnui buvo vos 4 metai. Po to verslą perėmė A.Frero motina, vietos banko darbuotoja.
Frerų šeima 1930 metais buvo laikoma kaimiškos buržuazijos atstovais. A.Frero jaunystės metais Belgija buvo okupuota vokiečių, o šimtai tūkstančių belgų buvo vežami priverstiniam darbui į Vokietiją. Nepaisant okupacijos, A.Freras toliau studijavo netoliese nuo namų esančiame miestelyje.
Tik 1943 metais, būdamas 17-os metų, A.Freras metė mokslus ir ėmėsi šeimos verslo. Po metų amerikiečių pajėgos pradėjo Belgijos išvadavimo operaciją, kurią sėkmingai pabaigė 1945 metų vasarį, per verslininko gimtadienį.
Iki šiol neaišku, ar A.Freras bendradarbiavo su okupantais, ar, priešingai, padėjo pasipriešinimo judėjimui, bet 1940-ųjų pradžioje jis buvo užimtas, versdamas šeimos verslą stambiu regiono žaidėju.
Iš valstybės – 40 mln. frankų
Regionas, iš kurio kilo A.Freras, neoficialiai vadinamas Juodąja žeme. Jis – vienas stambiausių anglies ir plieno pramonės centrų Vakarų Europoje. Praėjus penkeriems metams po okupacijos ir žiaurių mūšių, iš sektoriaus liko tik griuvėsiai. 1950-ųjų pradžioje A.Freras sutelkė savo rankose regiono techninės įrangos gamybą. Taip pat priėmė sprendimą koncentruotis tik į metalo pramonę, paversdamas ją pagrindine šeimos verslo kryptimi.
Tokį sprendimą verslininkas priėmė stebėdamas pasaulinius reiškinius. Viena stambiausių plieno gamintojų pasaulyje praėjusiame amžiuje buvo Korėja. Visgi 1950-ųjų pradžioje šalyje vyko žiaurus pilietinis karas, kuris sukėlė grėsmę visai rinkai. JAV 1952 metais įvyko plieno pramonėje dirbančių asmenų streikai. Pačioje Belgijoje 1950 metais taip pat vyko darbuotojų piketai.
Žvelgdamas į šią situaciją, A.Freras suprato, kad plieno kainos pasaulinėje rinkoje augs. Jam, kaip metalo naudotojui, tai buvo nenaudinga, dėl to jis ir nusprendė pats gaminti plieną. Dauguma liejyklų po karo buvo apgriuvusios ir neveikiančios, tuo belgas ir pasinaudojo.
1954 metais, susitaręs su tuomečiu ekonomikos ministru, A.Freras gavo 40 mln. frankų kreditą iš valstybinio banko, šiandien ta suma siektų 8 mln. dolerių. Pinigai buvo naudojami perkant ir atstatant fabrikus. Kitą dešimtmetį gamyba fabrikuose išaugo 10 kartų.
1999 metais „Financial Times“ pažymėjo, kad A.Frero sėkmės paslaptis – mokėjimas rasti patikimus partnerius bei rinkos nujauta.
Tikras baronas
1970-ųjų pabaigoje A.Frero plieno pramonė sudarė pusę Belgijos rinkos dalies. Visgi dešimtmečio viduryje, dėl pasaulinio nuosmukio, pramonė patyrė krizę, todėl A.Freras neprieštaravo valdžios sprendimui sistemingai didinti savo dalį pramonėje, pradedant nuo 1979-ųjų.
Per kelerius metus valdžia už solidžią sumą supirko visus A.Frero metalo pramonės pajėgumus. Verslininkas buvo patenkintas rezultatu: valdžia pirko iš jo įmones, kuomet konkurentams reikėjo milijardinės paramos, kad išvengtų bankroto.
A.Freras – Europos Sąjungos (ES) pilietis. Ir ne tik dėl savo tautybės. Juk 1952 metais, kuomet A.Freras nusprendė žengti į metalo pramonę, Vakarų Europos šalys įkūrė Europos anglių ir plieno bendriją, tapusią ES pamatu. Prekybos barjerų pašalinimas A.Frerui padėjo sukurti plieno, o vėliau ir finansinę imperiją.
1994 metais naujas Belgijos karalius A.Frerui suteikė barono titulą už nuopelnus šaliai. 2008 metais Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy verslininkui suteikė aukščiausią šalies apdovanojimą – Garbės legiono didįjį kryžių.
Apie A.Frerą skaičiais
4,9 mlrd. dolerių – dabartinis verslininko turtas;
11,5 mlrd. eurų – bendrovės GBL vertė Briuselio biržoje;
40 mln. frankų – pirmasis 1954 metais A.Frerui suiteiktas kreditas;
14,7 mlrd. eurų – GBL ivestitijų vertė rinkoje;
670 tūkst. litrų alkoholio realizuoja milijardieriui priklausanti „International Duty Free“;
39 hektarai – verslininkui priklausančių vienuogynų plotas.
Parengė Kristina Rancaitė
