Tarkime, kad bankas į jūsų sąskaitą per klaidą pervedė tūkstantį eurų ir kelis mėnesius net nesuvokė neapsižiūrėjimo.
Ar savanoriškai kreiptumėtės dėl tokios klaidos ir sugrąžintumėte pinigus? O gal nė nemirktelėję juos išleistumėte dovanoms ar kelionei?
O jei neapšviestoje jūsų daugiaaukščio namo laiptinėje po kojomis pasipainiotų pamestas auksinis žiedas?
Ar belstumėtės po visus butus, siekdamas surasti tikrąją žiedo savininkę arba savininką? O galbūt pagalvotumėte: „Kas rasta, tas mano“?
Tokių didesnių ar mažesnių dilemų, gyvenime tikrinančių mūsų sąžiningumo ir padorumo ribas, nutinka kiekvienam.
Tačiau šie realūs atvejai visada apgaubti begale realių aplinkybių ir sąlygų. Juk bankas gali tų pinigų pareikalauti ir po metų. Be to, ar verta dėl tūkstančio eurų gadintis reputaciją banke, kuriame jau esi paėmęs kur kas didesnę paskolą būstui?
Tas pat ir su rastu žiedu. Kas žino, galbūt vėliau teks raudonuoti, kai apsiverkusi kaimynė ateis ir paklaus: „Gal radote seną, tačiau man labai brangų sutuoktuvinį šeimos reliktą?“
Ar galima pamatuoti gryną žmonių sąžiningumą, atmetus visas šalutines aplinkybes – baimę susigadinti reputaciją, būti sugėdintam ar netgi nubaustam?
Kaip mūsų, kaip asmenybių, sąžiningumo jausmą paveikia visuomeninė ir politinė aplinka? Kitaip tariant, kiek aplink mus tvyranti korupcija sutepa kiekvieną asmenį?
Notingamo universiteto tyrėjai atliko būtent tokį didelį tarptautinį eksperimentą, apėmusį keturis žemynus.
Tyrimo rezultatai buvo išspausdinti mokslinio žurnalo „Nature“ kovo numeryje.
Pasirinko jaunus studentus
Psichologijos profesorius Simonas Gächteris ir ekonomikos mokslų daktaras Jonathanas Schulzas per keletą metų aplankė 23 pasaulio valstybes.
Jie įtikino daugiau nei 2,5 tūkstančio savanorių sudalyvauti iš pirmo žvilgsnio itin paprastame žaidime. Dalyvių geografija – nuo Gvatemalos iki Kinijos, nuo Tanzanijos iki Lietuvos.
Dalyvauti eksperimente austras S.Gächteris ir vokietis J.Schulzas pasirinko jaunus, bet jau suaugusius žmones – 22-mečius studentus. Mat tokio amžiaus asmenys – jau nebe vaikai, tačiau dar ir nesugadinti savo šalyse gyvuojančios politinės arba ekonominės korupcijos.
„Paprašėme kiekvieno dalyvio užeiti į visiškai tuščią patalpą, kurioje buvo garantuotas privatumas. Ant staliuko buvo padėtas įprastas stalo žaidimų kauliukas su taškeliais nuo 1 iki 6.
Tereikėjo dukart ridenti kauliuką ir užrašyti iškritusius skaičius. Pasakėme studentams, kad mus domina pirmas kauliuko metimas – kuo didesnis skaičius iškris, tuo didesnę pinigų sumą jiems sumokėsime. Bet jeigu iškris šešetukas, jie negaus nieko.
Taigi finansiškai skatinome dalyvius meluoti.
Nematėme, koks skaičius iš tiesų krito kiekvienam dalyviui.
Tikėjome tuo, ką mums parašydavo, ir išmokėdavome pinigus be jokių papildomų klausimų. Jei visi iki vieno būtų buvę sąžiningi, tuomet kiekvienas skaičius nuo 1 iki 6 turėjo išriedėti maždaug po tiek pat kartų.
O jei visi iki vieno būtų melavę, visi būtų rašę pelningiausią skaičių – 5“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo elgesio ekonomikos ekspertas J.Schulzas.
Jei kiekvienoje iš 23 valstybių eksperimento dalyviai būtų buvę idealiai sąžiningi, pagal statistikos teoriją bendras vidutinis mesto kauliuko rezultatas turėtų būti lygus 2,5.
Aišku, jei visi būtų buvę itin godūs melagiai, tuomet bendras rezultatas siektų 5.
Lietuvos rodikliai – viršuje
Ekonomistai nuo XIX amžiaus vartoja terminą Homo economicus. Toks žmogus yra racionalus, savanaudis ir maksimalaus pelno siekiantis asmuo. Tad jeigu visi mes būtume šaltakraujiški ir neskrupulingi Homo economicus, šio eksperimento rezultatas būtų buvęs iš anksto aiškus: 5.
Bet realūs žmonės turi ir sąžinę, ir moralinius skrupulus. Todėl šio eksperimento metu nė vienoje valstybėje nebuvo užfiksuotas absoliutus melavimo lygis.
Kita vertus, tyrimas parodė, jog nėra idealiai švarių visuomenių. Daugiau ar mažiau melavo visi – ir Vakarų Europoje, ir Rytų Europoje, ir Azijoje, ir Afrikoje. Nė vienoje valstybėje nebuvo užregistruotas idealus rezultatas – 2,5.
Tačiau eksperimentas leido išrikiuoti į eilę labiausiai ir mažiausiai sąžiningas valstybes.
Pasak Notingamo universiteto ekonomistų, sąžiningiausiai elgėsi šių valstybių jaunuoliai: Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Švedijos ir Vokietijos.
Sąrašo apačioje atsidūrė didžiausi sukčiai – Tanzanija, Marokas, Kinija ir Turkija.
Dalyviai melavo išradingai
Ar faktas, kad studentai iš Lietuvos pirmauja pasaulinėje sąžiningumo lentelėje, nenustebino akademikų? Juk pagal daugelio kitų tarptautinių institucijų, pavyzdžiui, „Transparency International“, indeksus Lietuva pagal skaidrumą ir kovą su korupcija yra tik 16 vietoje tarp 28 Europos Sąjungos valstybių.
Palyginti paprasta: Švedija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė užima atitinkamai trečią, penktą ir septintą vietas.
„Taip, šiek tiek nustebino. Juk Lietuva pagal objektyvius gyventojų pajamų ir korupcijos indeksus nėra pati pažangiausia.
Tačiau lietuviai studentai buvo labai sąžiningi. Aš pats vadovavau Lietuvoje darytam tyrimui, kurį atlikau su Vilniaus universiteto (VU) studentais.
Po eksperimento buvau nustebęs: nors Jungtinėje Karalystėje ar Vokietijoje korupcijos indeksai yra žemesni negu Lietuvoje, jūsų studentai sukčiavo mažiau nei vakariečiai, jau nekalbant apie Azijos ar Afrikos bendraamžius.
Galbūt vienintelė aplinkybė, kuri bent iš dalies paaiškina itin gerus lietuvių studentų rezultatus, yra tai, kad daugelis eksperimento Vilniuje dalyvių buvo humanitarai. Tik 3 proc. lietuvių buvo studentai ekonomistai.
Tuo metu Varšuvoje eksperimente dalyvavo net 30 proc. ekonomikos studentų.
Pastebėjome bendrą tendenciją visose valstybėse: jaunuoliai, studijuojantys ekonomiką, yra labiau linkę meluoti“, – „Lietuvos rytui“ aiškino J.Schulzas.
Be to, nors lietuviai, aišku, šiek tiek melavo, jie tai darė labai išradingai.
Anot J.Schulzo, labai maža dalis vilniečių buvo godūs. Kai jiems išriedėdavo vienetukas, jie nepasirinkdavo penketo ar ketverto, o rašydavo daug kuklesnį trejetą.
Regis, jaunieji VU humanitarai veikė pagal seną lietuvių patarlę: „Meluok sveikas, bet turėk saiką.“
Beje, Notingamo universiteto tyrėjai šį reiškinį pastebėjo visose 23 valstybėse ir pavadino jį „pateisinamu nesąžiningumu“.
„Įžūliai meluoti žmonės nenori, bet jie sau leidžia „šiek tiek pasukčiauti“.
Pavyzdžiui, visų prašėme ridenti kauliuką dukart ir užrašyti tik pirmą iškritusį skaičių. Bet dalyviai užrašydavo didesnį iš dviejų jiems iškritusių.
Toks elgesio modelis gerai parodo įvairių tautų atstovų elgseną realiame pasaulyje.
Žmonės iš tų visuomenių, kuriose klesti aukštas politinės korupcijos, lėšų grobstymo ir sukčiavimo lygis, buvo ne tokie sąžiningi kaip valstybių, kur korupcija kiek pažabota, atstovai.
Kiekvienas žmogus savąjį nesąžiningumą lygina su tuo, ką mato kasdienėje aplinkoje. Psichologinė teorija mūsų tyrimo rezultatus paaiškina taip: kiekvienas asmuo sau pačiam teigia, kad viduje jis yra sąžiningas, todėl gali tiktai „šiek tiek pasukčiauti“. Begėdiškas melas jau kirstųsi su teigiamu vidiniu įvaizdžiu“, – aiškino profesorius S.Gächteris.
Esmė – ta, kad tą „šiek tiek“ lietuviai ar britai vertina visai kitaip nei kinai ar turkai.
Korupcija supūdo visuomenę
Daugiau nei dvejus metus vykdyto tyrimo rezultatus mokslininkai susiejo su jų pačių išvestu pasauliniu taisyklių pažeidimo paplitimo („Prevalence of Rule Violations“ – PRV) indeksu.
Šis indeksas įvertina 159 planetos valstybes pagal objektyvią politinės ir ekonominės korupcijos gamą: nuo šalies šešėlinės ekonomikos dydžio iki politinių skandalų dažnumo.
Kartu sudėjus sąžiningumo eksperimento ir PRV duomenis tampa akivaizdu: kuo labiau korumpuotos šalies valstybinės institucijos, kuo dažniau į kyšininkavimo skandalus įsivelia jos politikai ir kuo neskaidresnė ekonominė aplinka, tuo nesąžiningesni eiliniai tos šalies piliečiai.
Susiformuoja užburtas nuodingas ratas: korupcija viršūnėje supūdo apačią.
Silpnos, korupcijai neatsparios institucijos ne tik neigiamai veikia valstybės ekonominį gyvenimą, bet ir pažeidžia kiekvieno piliečio vidinį sąžiningumo matą.
„Jeigu asmuo mato sukčiavimą aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose, jei korupcija jį supa kasdieniniame gyvenime, tai net ir save sąžiningu vadinantis žmogus ima galvoti: „Juk aš irgi galiu šiek tiek pameluoti ir pasukčiauti, nes vis tiek iš esmės liksiu sąžiningas.“ Toleravimo ribos išsiplečia.
Tokiose visuomenėse svarbi ir kita taisyklė – „vidinio teisingumo“.
Jeigu aplink niekas nemoka mokesčių, tai sąžiningu save laikantis asmuo irgi ima mąstyti: „Visi kiti juk išsisukinėja. Kodėl aš turėčiau neslėpti mokesčių? Tai būtų neteisinga.“
Kinijoje kaip tik buvo toks chrestomatinis atvejis. Viename koledže baigiamųjų egzaminų rezultatai daug metų buvo tokie puikūs, kad vadovybė neapsikentusi nutarė kur kas griežčiau kontroliuoti egzaminavimo eigą – atvežė metalo detektorių, atėmė telefonus.
Kitą dieną prie koledžo įvyko pasipiktinusių mokinių ir jų tėvų demonstracija su šūkiu: „Nesąžininga nebeleisti mums sukčiauti.“ Paradoksalu, bet šie studentai iš tikrųjų jautėsi nuskriausti. Juk iki tol visi sukčiavusieji gavo puikius pažymius, o nukentėjo tiktai jie“, – pasakojo J.Schulzas.
Įspūdingas Ruandos skrydis
Ar galima valstybėms ir jų visuomenėms išbristi iš nesąžiningumo liūno? Ekspertų atsakymas vienareikšmis: „Taip“. Procesas užtrunka, bet pasiekti tikslą tikrai įmanoma.
Negana to, tokios Rytų Europos valstybės kaip Lietuva ar Gruzija yra labai neblogas pavyzdys kitoms šalims.
„Mane labai domino, kaip eksperimente pasirodys Gruzijos jaunosios kartos atstovai.
Juk iki Michailo Saakašvilio reformų, kai buvo iš darbo atleisti tūkstančiai korumpuotų policininkų ir kitų pareigūnų, Gruzijoje korupcijos lygis buvo itin aukštas.
Būtent todėl nusprendėme surengti eksperimentą ir Tbilisyje. Ar pasikeitimai viršuje prasisunks į apačią? O testas parodė, kad Gruzijos jaunimas jau dabar yra sąžiningesnis, nei rodo oficialūs korupciją matuojantys duomenys.
Žinoma, iš vieno eksperimento negalima daryti labai rimtų išvadų. Bet tendencija aiški: Gruzijos visuomenė keičiasi į gerąją pusę“, – konstatavo J.Schulzas.
Teigiamų pavyzdžių yra ne tik Europoje. Vos prieš keletą dešimtmečių kruviname pilietiniame kare suniokota maža Afrikos valstybė Ruanda dabar yra kovos su korupcija Juodajame žemyne kelrodė žvaigždė.
„Transparency International“ duomenimis, Ruanda, kantriai tęsianti reformas, dabar tarp 168 pasaulio valstybių užima garbingą 44 vietą. Šalies ekonomika irgi auga bene spėriausiai Afrikoje.
Dabar Ruanda gerokai lenkia tokias ES šalis kaip Kroatija (50 vieta), Rumunija (58 vieta), Graikija (59 vieta) ar Italija (61 vieta). Apie Rusiją (119 vieta) neverta nė kalbėti – šiai šaliai pagal politinį ir ekonominį skaidrumą iki Ruandos labai toli.
O jei Ruanda ir toliau sėkmingai švarinsis, ji turi realių galimybių pasivyti ir pralenkti net Baltijos seses: Latviją (40 vieta) ir Lietuvą (32 vieta).
