Anot šio žmogaus, medžiotojams šernai yra reikalingi. Juk sumedžiotas šernas „nemokamai“ pamaitina maždaug 15 žmonių.
„Lietuvoje yra maždaug 35 tūkst. medžiotojų, tad kiek žmonių šernienos gali prisivalgyti, neišleisdami nė euro?“ – daugybos lentelę pasitelkė R.Staškūnas.
Jis nepraleido pro ausis žinios apie gyvulius badu Pakaunėje marinusį ūkininką, o kartu – ir didžiųjų kiaulių augintojų pabaksnojimą į silpniausią afrikinio kiaulių maro kontrolės grandį: smulkiuosius ūkius.
- Didieji kiaulių augintojai mato maro kontrolės spragas. Jų akimis, mažuose ūkuose, kur kriuksi po 1-5 kiaules, maro užkratui yra atviras kelias. Kodėl jus suerzino tokia nuomonė? – paklausiau R.Staškūno?
– Kiaulės yra uždarytos tvartuose, nelaksto po laukus. Pačios jos maro neplatina, tai daro šernai.
Maru susirgusios kiaulės mėsa žmonių maistui yra tinkama: pats užkratas žmogui nepavojingas. Tik tiek, kad dabar sutarta užsikrėtusias kiaules utilizuoti, kad su maisto likučiais virusas neplistų toliau.
Tačiau ką daro maro apimta Baltarusija? Užkrato zonoje augintų kiaulių mėsa, termiškai apdorota, ten naudojama maistui. Ir nekelia jokios grėsmės. Tiksliau, kai kiaulių komplekse nustatomas užkratas, kiaulės išskerdžiamos, ir jų mėsa perdirbama.
– Bet gi ir Lietuvoje ūkininkams leidžiama savo reikmėms paskersti kiaules, kurios auginamos netoli maro židinio. Tik negalima skerdiena prekiauti – išgabenti toliau.
– Tačiau visos kiaulės tuose ūkiuose, kur tik buvo patekęs maro užkratas, būna sunaikinamos. Net ir didžiajame „danų“ („Idavang“ fermose Ignalinos rajone, – Red.) kiaulių komplekse tai buvo padaryta.
Bet jei kalbama, kad afrikinis kiaulių maras plinta toliau, kodėl nei aplinkosaugininkai, nei miškininkai, nei veterinarijos inspektoriai nesuima į rankas šernų kontrolės? Visi tarsi kažko laukia.
Ir tik tada, kai užkratą nustato, tarkim, kuriame nors rajone, tame rajone ir pradedama medžioti šernus. Bet šernai juk migruoja.
Beje, maždaug prieš 15 metų vienas mokslininkas apsigynė disertaciją – įrodė, kad šernai tikrai nėra sėslūs.
Anksčiau buvo manoma, kad sėsliausi gyvūnai yra būtent jie ir stirnos. Bet tąkart mokslininkas pavasarį šernus suženklino Panevėžio rajone – susegė jiems į ausis numerius. Ir stebėjo, kaip jie migruoja. O gi taip nutiko, kad tie suženklinti šernai rudenį buvo sumedžioti Šventojoje.
- Jei jau norima kovoti su maru, privalu visoje Lietuvoje išretinti šernus? Bet kol kas maras Lietuvoje šernams nustatytas tik 40-yje vietų.
– Manau, kad medžiotojai tiesiog nenori tų šernų šaudyti. Juk buvo, kad aplinkos ministras liepė tai daryti, bet medžiotojų būreliai – lyg atskiros respublikos – įsivedė vidinę tvarką, nutarę jų nešaudyti.
Manau, kad pats laikas būtų apsispręsti. Kodėl draudžiama tvarte auginti kiaules, jei jos visai nemigruoja? Juk užkratą žmonės parsineša iš miško – ten, kur jį pasėjo šernai. Pirmiausia ir reikia kovot su šernais.
Pagaliau turi atsirasti įsakymas, kad 4 kvadratiniams kilometrams miško tektų ne daugiau kaip vienas šernas.
– Atrodo, kad per pastaruosius porą metų, kai maro šmėkla klaidžioja po Lietuvą, šernų tik dar daugiau priviso: išknisa vasarą bulves ten, kur anksčiau nė kojos nekeldavo. O ir ūkininkai patys naktimis pasėlius saugodavo, kad tik šernai savo šnipais jų neišartų.
– Kaimo žmonės nė neįsivaizduoja, kiek šiuo metu yra privisę tų šernų.
Medžiotojų būreliams liepta atlikti šernų apskaitą, bet tikslios apskaitos vis tiek nėra.
Jei atsirastų prievolė naikinti šernus, medžiotojai „parodytų“, kiek mažai šernų tėra privisę jų medžioklės plotuose.
– O kodėl medžiotojai vis dėlto priešgyniauja – nenori paretinti šernų populiacijos?
– Jiems tai nenaudinga. Jei ir šaudo, tai tik ne pateles - ne šernes, bet ūgtrelėjusius palikuonis. Štai todėl šernų tankis miškuose didėja.
Buvo šiemet vasarį atsiradęs toks veterinarijos tarnybos įsakymas, kuriuo pagaliau buvo užsimota mažinti šernų populiaciją. Bet gyvavo vos kelias dienas. Ir buvo atšauktas.
Tačiau neabejoju, kad marą įmanoma įveikti tik iššaudžius šernus. Bet visa atsakomybė perkeliama ant kiaules auginančių žmonių.
Danijoje, kur išplėtota kiaulininkystė, buvo nuspręsta, kad miškuose turi nelikti nė vieno šerno. Jei koks ir atklysta, jis iš karto yra sumedžiojamas.
Manau, kad ir mums pats laikas tokią tvarką įvesti. O dabar? Užpuolamas koks žmogelio ūkis, aplinkiniuose kiaulės – išnaikinamos. Ir viskas nutyla.
- O pats ar auginate kiaulių?
– Neturiu ūkio. Bet turiu 1000 hektarų savo miško. Jame ir medžioju, ir sodyba ten mano. Ir pats turėjau šernų aptvarą, – porą šernių, tad užaugdavo ir šerniukų. Bet kai buvo išleistas įsakymas, juos išnaikinau.
Užkratas tebeplinta
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, nuo šių metų pradžios Estijoje užregistruota 320, Latvijoje – 219,
Lenkijoje – 4, Lietuvoje – 40 vietų, kuriose AKM nustatytas šernams.
Lietuvoje pastarąją savaitę AKM nustatytas šerno gaišenoje, rastoje
Trakų rajono Onuškio seniūnijos apylinkėse. Užkratas buvo aptiktas ir dar trijose šernų gaišenose,
aptiktose Kauno rajono Vandžiogalos seniūnijos miškuose.
„AKM situacija išlieka įtempta visoje Europoje, nuolat gauname
pranešimus apie vis naujus šios pavojingos ligos židinius.
Lietuvoje
vykdomas AKM prevencijos ir kovos su šia liga priemones teigiamai vertina
Europos Sąjungos ekspertai, tačiau akivaizdu, kad įveikti šią problemą
prireiks dar ne vienerių metų.
Šio viruso plitimo prognozės
nenuspėjamos, todėl visos institucijos turi kiek įmanoma plačiau skleisti
informaciją apie šios ligos pavojus ir nuostolius bei privalomas taikyti
biologinio saugumo priemones kiaules auginančiuose ūkiuose“, – teigė
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius.
