Už bokalą alaus – 3 eurai. Tokia yra šio gėrimo kaina kone visuose pavilijonuose, kas bebūtų tą alų išviręs.
Tačiau parodoje yra ir tokių užkampių, kur netrūksta egzotikos. Pavyzdžiui, tiršta žmonių ties nedideliu Ruandos stendu. Tai apskritai gal net ne stendas, bet nedidukė virtuvė, kurioje afrikiečiai čirškina krokodilienos ir zebrienos kepsnius. O čia pat po 4 eurus pardavinėja vos 300 g talpos palmių bananų, mango ir kitokį alų.
Ir ką? Vokiečiai noriai iš kišenės traukia 13,5 eurų už egzotišką maistą, o kiti pasiima dar ir įvairių rūšių alaus.
Daug kukliau parodoje atrodo Dominikos respublika, nes joje – tik vaisiai ir svaigalai. Jei kam rūpi alkoholinių kokteilių kainos, tai jos – „parodinės“: kokteilį su romu barmenas suplaka iš čia pat išspaustų vaisių. Ir už jį gauna 4 eurus.
„Vokiečiai labiausiai perka juos su žaliųjų citrinų gabalėliais. Matyt, jiems tai – skaniausia“, – užklausus, ką labiausiai mėgsta parodos lankytojai, netikėtai rusiškai atsako čia pat, greta baro sėdintis juodaodis vyras.
Kažkas čia ne taip, toje vokiškai ir retkarčiais angliškai murmančioje žmonių minioje? „Nereikia stebėtis, – nusišypso pašnekovas. -- Aš studijavai fiziką Ukrainoje, Charkove. Išmokau ir rusiškai“.
Vis dėlto tai ne paprastas parodos lankytojas. Tai diplomatas John Castro De La Cruz, dirbantis Dominikos respublikos konsulate Vokietijoje. Jo teigimu, jo šalis šiemet į parodą nutarė nieko „sunkaus“ nevežti. O ką apskritai atgabenti iš Espanjola salos Karibų jūroje? Cukraus, kurio prigamina iš cukranendrių?
Todėl atsigabeno tik tai, ką nesunku sukrauti į keletą lagaminų: vaisių ir svaigalų.
