„Žinote, ką mes darom? Ištyrėme, ką valgo švedai. Ir pradėjo mūsų įmonės jiems gaminti tokius žuvies produktus, kuriuos patys akimirksniu išspjautume, – ištaręs tai, Latvijos žemės ūkio ministras Janis Dūklavas tuoj pat pridūrė. – Oi ne, jie tikrai ne iš supuvusios žuvies. Švedai jais gardžiuojasi, o mums jie – neskanūs“.
Praėjusiais metais į parodą Vokietijoje „Žalioji savaitė“ buvo suvažiavę daugybė Latvijos žuvies perdirbimo įmonių. Jų vadovai kalbėjo, jog verkiant reikia naujų eksporto rinkų. Bet šiemet jų Berlyne nematyt, nors Rusija vėl nebeperka iš latvių žuvies.
Pieno produktų gamintojai taip pat dar negali džiaugtis tuo, kad eksporto saulė jiems jau patekėjo. - Embargui jau pustanrų metų. Ar Latvijos ūkiai ir perdirbimo įmonės jau galėtų pasakyti, kad Rusijos rinkos joms nė nebereikia?
– Mūsų vargai tokie patys kaip lietuvių ir estų. Ne, kol kas pardavimas nežada stebuklų – ieškome naujų rinkų.
Visi tebekalbame apie tai, kad pieno supirkimo kainos smarkiai nukrito. Pas mus, Latvijoje, vidutinė pieno supirkimo kaina sukasi apie 0,22-0,24 euro už kilogramą (Lietuvoje – apie 0,17 euro, – red.). Žinoma, čia kalbu apie kainas, kurios mokamos normaliems, didokiems pieno ūkiams.
- Bet Latvijoje ūkininkai vieningesni. Jūsų šalyje yra nemažai kooperatyvų, kurie patys perdirba pieną. Bent jau jie gal nesiskundžia, kad labai blogai?
– Kooperatyvai – ne išimtis. Juk jie yra tos pačios rinkos dalyviai, kaip ir didieji pieno perdirbėjai. Juk ir kooperatyvams reikia parduoti sūrius, sviestą, kitus gaminius. O rinka juk – viena.
- Lietuviai jau džiūgauja dėl to, kad gali rudenį su kinais pasirašė pieno eksporto leidimus. O Latviai?
– Tai kol kas – nieko rimta. Bet mes turime visus reikalingus leidimus eksportui – sertifikatus tam turi vienuolika pieno perdirbimo įmonių ir dar 30 žuvies perdirbimo bendrovių. Teisės požiūriu, viskas yra sutvarkyta.
Tačiau viskas kol kas ir tebėra popieriuose.
- O kaip su ES pagalba? Ar pastaruoju metu jos sulaukė Latvijos ūkininkai?
– Gavome jos du kartus, berods, kaip ir lietuviai. Paskutinė parama siekė 8,5 mln. eurų. Jie atiteko pieno ūkiams.
– Ar Latvijoje pastaruoju metu sunkumai dėl žemų pieno kainų privertė nutraukti veiklą nors vieną pieno ūkį?
– Kol kas ne. Vieni parduoda karves, kiti – perka. Ir yra daugybė projektų, kuriuose numatyta rekonstruoti karvių fermas. Tai viskas priklauso nuo konkretaus ūkininko. Mes į tai nesikišame.
– O žuvies perdirbimo įmonės – kokių išeičių jos surado? Juk pernai vėl Rusija parodė ragus – apskritai nustojo iš latvių pirkti žuvį, nors tam tikrą laiką buvo atleidusi vadžias?
– O, štai ką tik, „Žaliojoj savaitėj“, Vokietijos žemės ūkio ministrui Christianui Schmidtui parodžiau žuvies konservų dėžutę, kurią mums uždraudė rusai jiems atgabenti.
Matot, Rusija yra prisipirkusi dar anksčiau – iki embargo – latviškų rūkytų šprotų tiek, kad jų atsargos dar neišseko. Kol jų rusai turi, nemato dėl bėdos.
Bet dabar jau geras pusmetis, kaip prekyba šiais gaminiais su Rusija nebevyksta. Neva, jie aptiko kažkokių „chemikalų“ – benzoapireno likučių. Bet visa tai – žaidimas. Nes jie rodo pirštu į 2013-uosius metus – į tuo metu iš mūsų nupirktus konservus, o dabar juk 2016-ieji.
Manyčiau, tai nekorektiška. Jei jau nenori pirkti, galėtų tiesiai šviesiai pasakyti: „Nebepirksim“. Kam čia reikia kažkokių kvailysčių.
Tai jie žarsto priekaištus, kad įmonėse blogai atliekama sterilizacija, kad reikia jiems parodyti visus procesus, pavyzdžiui, kaip iš laivų iškraunama žuvis. Visa tai – nerimta.
Aš jau savo tarnyboms pasakiau, kad jos baigtų atsakinėti į tokius rusų priekaištus. Tai tik laiko gaišatis – nesibaigiantis „žaidimas“.
– O eksportas? Ar jis visai sustojo?
– Oi, ne. Daugybė žuvies gaminių eksportuoja į Ameriką. Neseniai dvi žuvies perdirbimo įmonės pradėjo prekiauti su Švedija. Per mėnesį į ją išgabenama net po 60 tonų per mėnesį.
Nieko tragiška. Tos įmonės, kurios laiku atliko eksporto rinkų tyrimus, dabar jau gyvena daug geriau. Pavyzdžiui, viena įmonė gamina ne tai, kas lengviau parduodama Latvijoje. Jie ištyrė Švedijos rinką ir gaminti pradėjo būtent tokius žuvies konservus, kurie patinka švedams.
Man ta įmonė davė porą indelių. Žinote, paragavau ir daugiau nebevalgiau. Net ir mano katinas neėda. Į sveikatą švedams (nusijuokė).
Bet tik nemanykit, kad kas nors blogai. Tiesiog mūsų ir švedų skonio suvokimas labai skiriasi. Tai, kas jiems skanu, mums visai nepriimtina.
„Žaliojoj“ savaitėj ragavau Marko virtuvės patiekalų. Ko gero, virtuvė tai puiki, bet man... Jei tektų rinktis, vokiška virtuvė ar marokietiška, vis dėlto valgyčiau tai, ką pagamina vokiečiai.
Žodžiu, dirbame – nesėdime sudėję rankų. Ir pernai žemės ūkio produktus pradėta eksportuota 16-oje naujų šalių.
