„Įpilti barščių? Paragautumėt degtinukės?“, – kviečia gėlėtus vainikus ant galvos užsidėjusios ukrainietės.
Ukrainai šiemet, kaip ir kasmet, atstovauja įvairių regionų virtuvės. Be to, ties šios šalies paviljonu tiek daug ką nors kramtančių geriančių žmonių, kad to, tikėtina, pavydi netoliese parodoje įsikūrę ir Kazachstano, Uzbekistano ir Moldovos atstovai.
Gali būti, kad pomėgis sočiai valgyti ir išgeri turi ir šiokią tokią politikos potekstę. Kodėl gi vokiečiams neparodžius solidarumo su ukrainiečiais per skrandį? Rusija, kuri pernai Berlyno parodų centre dar buvo apsižiojusi didžiulį pavilijoną, šiemet į „Žaliąją savaitę“ nebuvo pakviesta.
Kai kurie patiekalai skiriasi, bet nė nė vieno regiono restorano, kuris nebūtų priviręs barščių. Išsiskiria bene vienintelė Poltavos sritis. Jos restoranu pavadintoje užkandinėje nuo ryto iki vakaro kočiojama tešla koldūnams, vyniojama į juos mėsa ir čia pat, puoduose, jie verdami.
Ukrainietiškos degtinės šlakelis – euras, barščių dubuo – 4,5 euro, keptų dešrelių gyvatukas – 5,5 euro, 0,5 l alaus – 3 eurai. Koldūnų porcija – 4 eurai. Vokiečiams tai nebrangu.
Apskritai jie iš parodos, įveikę nors vieną paviljoną iš kokių dešimties, išeina vienas kitą ramstydami ir beprotiškai laimingi.
„Vokiečiai viską perka noriai. Nuo pat ryto jiems pilstau ir alų, ir degtinę. O užkandai jie pasiima ir sumuštinių su raudonaisiais ikrais, ir mėsos vėrinukų“, – sakė Chersono srities virtuvėje besisukanti Katerina.
Poltavos srities virtuvėje stalai nukrauti dubenimis, iki viršaus prikrautais dar garuojančiais troškiniais iš raugintų kopūstų ir parūkytų dešrelių. O greta – ir raugintų agurkų lėkštės su riebokais kiaulienos suktinukais.
Viskas – gana riebu, ir, atrodo, priimtina vokiškam skrandžiui.
