Rusijos naftos koncernas „Lukoil“ traukiasi iš Lietuvos

„Jei tęsis ši isterija, tai niekas šioje rinkoje nesilaikys. Čia nėra toks kąsnis, kurį reiktų laikyti. Be tų kelių milijonų dolerių „Lukoil“ tikrai išgyvens“, – neseniai „lrytas.lt“ sakė I.Paleičikas.

Tai, kad Rusijos naftos koncernas „Lukoil“ nusprendė parduoti likusius aktyvus Lietuvoje ir Latvijoje, ketvirtadienį pranešė naujienų agentūra „Interfax“.

„Mūsų aktyvai Lietuvoje ir Latvijoje, kur vyrauja antirusiškos nuotaikos, šiuo metu parduodami. Taigi, direktorių valdyba nusprendė pasitraukti iš šių šalių“, – „Lukoil“ prezidentas Vagitas Alekperovas sakė interviu televizijai „Rusija 24“.

Anksčiau kompanija pardavė aktyvus Estijoje.

Praėjusiais metais Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad „Lukoil„ pinigais finansuojama Kremliaus karinė agresija Europoje.

„Lukoil“ koncernas iš tiesų yra valdomas V.Alekperovo, artimo Rusijos prezidento Vladimiro Putino bičiulio. Tačiau „Lukoil“ degalines Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje valdo I.Paleičiko kontroliuojama įmonė “Lukoil Baltija“.

Bendrovės „Lukoil Baltija„ vadovas šių metų rugsėjį „Lietuvos rytui“ teisinosi, kad iš įmonės uždarbio rusai nenusipirktų net tanko.

Tačiau jis pripažino, kad degalinių tinklas „Lukoil“ – padidinto dėmesio centre.

Tinklo vadovas I.Paleičikas pripažįsta, kad kai kurie verslininkai jau atsisako piltis degalus dėl to, kad „Lukoil“ siejamas su Rusija. Tačiau vienas turtingiausių Lietuvos žmonių kratosi teroristus remiančio verslininko etiketės

Beje, vairuotojai jau pastebėjo, kad „Lukoil“ vardą degalinėse šiais metais keičia kiti pavadinimai – „Baltic Petroleum“, „Luktarna“. Tai irgi su I.Paleičiku susijusios įmonės. Manoma, kad taip verslininkas nori nutolti nuo su Rusija siejamo „Lukoil“ prekinio ženklo.

„Lukoil“ jau nuo praėjusių metų pradžios skuba išparduoti degalinių tinklus Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Ukrainoje.

 Ar tai nesusiję su rizika, kad rusiška kilmė gali pakenkti pačiam verslui?

„Lukoil“ verslo pardavimas Ukrainoje susijęs su politiniais dalykais. Todėl ir parduotas turtas Austrijos fondui. O kitose valstybėse jau 4-5 metais norima parduoti verslus. Jei šalia degalinės negaminame produkto, nėra tikslo ten likti. Jei atsiranda geras pirkėjas, kodėl neparduoti? Čia gi verslas.

Ar bus parduotas verslas ir Baltijos šalyse? Viską nuspręs akcininkai. Buvau Maskvoje, kur buvo svarstytas koncerno biudžetas. Niekas nekalba apie jokius pardavimus.

Tačiau jei tęsis ši isterija, tai niekas šioje rinkoje nesilaikys. Čia nėra toks kąsnis, kurį reiktų laikyti. Be tų kelių milijonų dolerių „Lukoil“ tikrai išgyvens. V.Alekperovas pinigus uždirba ne iš degalų prekybos, o iš naftos gavybos. „Surgutneftegaz“ čia niekas nežino, o jų sąskaitoje guli 30 milijardu dolerių. Nafta yra verslas, o ne degalinės“, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs I.Paleičikas.

Pateikiame visą interviu su I.Paleičiku.

– Kartais taip būna, kad tokie komentarai dėl „Lukoil“ pasigirsta tuo metu, kai aš atostogauju arba būnu komandiruotėje. Taip buvo ir šį kartą. Mane nustebino toks prezidentės komentaras.

Ką aš galiu į tai atsakyti? Jei iš Lietuvos biudžeto perkami tankai, tai vadinasi, ir mes perkame, nes mes mokesčius mokame Lietuvos valstybei. „Lukoil Baltija“ vienintelis akcininkas yra Olandijos kompanija, kuri įeina į bendrą „Lukoil“ struktūrą. Akcijos kotiruojamos visame pasaulyje.

Taip, V.Alekperovas yra vienas iš akcininkų. Aš taip pat esu „Lukoil“ akcininkas, nes akcijų įsigijau per banką. Tų akcininkų yra daug, jie valdo 30 proc. akcijų. „Lukoil“ kompanijoje Rusijos vyriausybė neturi nė vienos akcijos jau nuo 2004 metų, kai tuo metu visos valstybei priklausiusios akcijos buvo parduotos JAV kompanijai „ConocoPhillips“. O ką uždirbame mes, viskas eina į Lietuvos į biudžetą.

– Už tuos dividendus, kuriuos gauna „Lukoil' akcininkai, nenupirktum nė vieno tanko. Tai labai menki pinigai. Mes į Lietuvos biudžetą sumokame per 300 milijonų litų mokesčių per metus. Tuo tarpu dividendų pavidalu akcininkui -- Olandijos bendrovei -- išmokame tik apie 11 mln. litų. Dividendai nekeliauja į Rusiją, jie yra naudojami verslui Europos šalyse vystyti. Teoriškai tik labai maža šių dividendų dalis pasiekia ar gali pasiekti Rusiją.

Visa „Lukoil“ grupė uždirba dešimtis milijardų dolerių, o mes tik – kelis milijonus. „Lukoil“ ne Lietuvoje kala pinigus. Tad sakyti, kad mes remiame agresiją, yra neteisinga. Atvirkščiai: „Lukoil Baltija“ dirba per tūkstantį žmonių, o aplinkui dar yra daug aptarnaujančių įmonių. Lietuviai važiuoja vadovauti „Lukoil“ į Lenkiją, Latviją.

Mes siunčiame ten, nors apie tai niekas nekalba. Jei mus vadina ne visais savais žmonėmis, tai gal visus darbuotojus reikia vadinti teroristais? Juk jie visi Lietuvos piliečiai. Tiesa, turime ir vieną estą.

- O kieno pilietybę turite jūs?

 - Aš turiu Lietuvos pilietybę. O pats esu kilęs iš Baltarusijos, tad mano gimtinė vos už šimto kilometrų, o ne Rusijoje. Kažkodėl mane visą laiką painioja su rusais. Aš nesu rusas.

- Bet dėl prastėjančio Rusijos įvaizdžio gali nukentėti „Lukoil“ verslas – apie tai neseniai užsiminė koncerno vadovai. Nesibaiminate, kad lietuviai nustos pildyti bakus jūsų degalinėse?

– Kol kas pardavimai nemažėja. Aišku, yra viena kita įmonė, kurie atsisako pirkti degalus iš mūsų. Bet dar daugiau ateina naujų pirkėjų. Tad nejaučiame jokios rusofobijos. 99 procentus mūsų parduodamos produkcijos perkame Europos Sąjungos šalyse. Tai irgi rodo, kad ne mes remiame Rusiją. Mes ją remiame pirkdami dujas iš „Gazprom“. Tai gal jų atsisakykime, tada neremsime. - - Tačiau kodėl „Lukoil“ taip skuba išparduoti degalinių tinklus Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Ukrainoje? Ar tai nesusiję su rizika, kad rusiška kilmė gali pakenkti pačiam verslui?

– „Lukoil“ verslo pardavimas Ukrainoje susijęs su politiniais dalykais. Todėl ir parduotas turtas Austrijos fondui. O kitose valstybėse jau 4-5 metais norima parduoti verslus. Jei šalia degalinės negaminame produkto, nėra tikslo ten likti. Jei atsiranda geras pirkėjas, kodėl neparduoti? Čia gi verslas. Ar bus parduotas verslas ir Baltijos šalyse? Viską nuspręs akcininkai. Praėjusią savaitę buvau Maskvoje, kur buvo svarstytas koncerno biudžetas. Niekas nekalba apie jokius pardavimus. Tačiau jei tęsis ši isterija, tai niekas šioje rinkoje nesilaikys. Čia nėra toks kąsnis, kurį reiktų laikyti. Be tų kelių milijonų dolerių „Lukoil“ tikrai išgyvens. V.Alekperovas pinigus uždirba ne iš degalų prekybos, o iš naftos gavybos. „Surgutneftegaz“ čia niekas nežino, o jų sąskaitoje guli 30 milijardu dolerių. Nafta yra verslas, o ne degalinės.

- Kiek daugiau nei per metus Konkurencijos taryba „Lukoil Baltiją“ nubaudė du kartus. Ar siejate tai su politika, antirusiškomis nuotaikomis?

– Su politika to nesiečiau. Tai vidiniai veiksmai, nukreipti ne tik prieš „Lukoil“. Anksčiau tas pats buvo su šilumos gamintojais, dar anksčiau kovota su bankais, dabar – dar su „Maxima“. Prezidentė iškėlė kovos su oligarchais vėliavą. Lietuvoje, mano nuomone, net nėra tų oligarchų. Nebent amžiną atilsį Bronislovas Lubys turėjo sąsajų su valdžia ir verslu.

- Bet jūs gi esate vienas turtingiausių Lietuvos žmonių?

 - Iš kur tas noras skaičiuoti svetimus pinigus? Aš niekur neinu ir nerodau, kiek ir ką aš čia uždirbu. Nieko aš neprivatizavau, nepardaviau. Dirbu 20 metų čia, ir tiek. O kiek aš turiu pinigų, tai jau mano asmenimis reikalas. „Lukoil“ darbuotojai iš Lietuvos nebėga, neemigruoja, ir tai man kelia daugiau džiaugsmo nei vieta turtingiausiųjų sąraše. Ir kitų Lietuvoje oligarchais nevadinčiau. Tai žmonės, kuriantys darbo vietas ir mokantys mokesčius. Gal valdžia nori, kad visai neliktų verslininkų?

Tai iš ko tada gyvens valdininkai, Seimas? Čia jie kovoja patys prieš save. Mus Konkurencijos taryba tikrino daugiau nei penkerius metai. Anksčiau tyrė dėl draudžiamų susitarimų, kainodaros, dabar perėjo prie koncentracijos. Konkurencijos įstatymas pasirodė prieš 15 metų Ne visi jį tuomet net suprato jį. Jis nelabai konkretus, gali interpretuoti jį kaip nori. Tačiau visada stengėmės laikytis jo, tam yra teisininkai.

Tačiau kai Konkurencijos tarybos vadovu tapo Šarūnas Keserauskas, viskas pasikeitė. Jei anksčiau tarybos vadovai bendraudavo, diskutuodavome, jei iškildavo klausimų, tai su dabartiniu neturime į jokio ryšio. Mus kaltina, kad esame monopolininkai, šiurkščiai pažeidę įstatymą, bet nubausti per švelniai. Bet mes turime iki 25 procentų rinkos, tad kur čia monopolis? Jei nusižengėme, tai tegul baudžia administracine tvarka. Tačiau visas degalines įsigijome gavę Konkurencijos tarybos leidimą, o dabar mus kaltina, kad mes negavome leidimų kiekvienai degalinei atskirai. Ar ne absurdas?

Pavyzdžiui, Konkurencijos taryba mus informavo, kad 2003 metais įsigiję degalines, dominuojančios padėties nesukūrėme, konkurencija nebuvo apribota. Tačiau mus šį pavasarį vis tiek nubaudė 12 milijonų litų bauda. Tai mūsų visų metų pelnas. 2003 metais mes pirkome „Lietuvos kuro“ skolas. Kreditorinį reikalavimą įsigijome iš Finansų ministerijos, kuriai tuo metu vadovavo Dalia Grybauskaitė. Tada vienintelį kartą su ja ir bendravau.

 Ji turėtų tą atsiminti. Tada ir gavome Konkurencijos tarybos leidimą. Bet dabar jau to neužtenka. Ateis kitas jaunuolis vadovauti Konkurencijos tarybai – vėl kas nors nepatiks. Jei anksčiau investuotojai labiausiai bijodavo Mokesčių inspekcijos, tai dabar – Konkurencijos tarybos. Mes jokioje kitoje valstybėje, kur tik veikia „Lukoil“ degalinės, nesusiduriame su tokiomis kliūtimis.

- Kaip manote, kaip po prezidentės žodžių apie „Lukoil“ turėtų elgtis Konkurencijos tarybos vadovas, kurį skiria prezidentė?

– Prezidentė apie mus pakomentavo ketvirtadienį, o penktadienį mes gavome Konkurencijos tarybos leidimą įsigyti degalines. Tai aš čia jau nieko nebesuprantu.

– Norėjau su ja pabendrauti, išgirsti, ką ne taip darome, rašėme laiškus, bet negavome jokių atsakymų. Ir viskas kaip į vandenį, tarsi nebūtume Lietuvos piliečiai.