Smulkūs pieno ūkiai Lietuvoje vis dažniau apsisprendžia padėti tašką. Menkos pieno supirkimo kainos – viena priežasčių, verčiančių žmones išsižadėti raguotųjų. 11–13 euro centų – tiek pastaruoju metu pinigų už kilogramą pieno teįkrinta į ūkininkų kišenę.
Tuo metu Lenkijoje pieno supirkimo kainos kone dvigubai didesnės.
Kaimynai lenkai apskritai kur kas tvirčiau stovi ant kojų, nes kone visą pieną Lenkijoje perdirba kooperatyvai.
Jie nuo pat embargo pradžios nespaudė taip smarkiai pieno kainų žemyn kaip mūsų šalies pieno perdirbimo įmonės.
O šiemet, kai buvo panaikintos pieno kvotos, lenkai lengviau atsikvėpė ir ėmė plėsti ūkius.
Mat jiems nebegresia baudos, kurias ankstesniais metais mokėjo už tai, kad viršydavo nustatytą kvotą.
Ferma – jau tuščia
Alytaus rajono ūkininkas Albertas Jusas pirmadienį atleido paskutinę melžėją, talkinusią jam fermoje. Likviduojant ūkį, darbo jame neteko 4 žmonės.
Pernai šio dzūko karvidėse dar mūkė apie 230 galvijų, o šiuo metu pirkėjai išsigabena paskutinius gyvulius.
„Išrašinėju jiems sąskaitas, – atsiduso A.Jusas. – Nėra paprasta gyvulių išsižadėti. Ketvirtadienį pirkėjai išsiveš paskutines karves.“
Daugumą karvių išsigabeno lenkai, po keletą jų nupirko ūkininkai iš Raseinių, Alytaus rajonų.
Anot pašnekovo, pienines karves jis lenkams pardavė už tokią pat kainą, kiek gaunama gyvulį pardavus skerdyklai, – maždaug po 800 eurų.
Santykinai tai menkos pajamos, nes pats, gerindamas bandą, švedams už karves mokėjo po 2000 eurų.
„Iš visos raguotųjų bandos 56 karves pardaviau mėsai. Tai buvo senyvi gyvuliai. O lenkai dairosi jaunų, vos metus antrus melžiamų karvių. Mat perka jas tam, kad padidintų savo pieninių galvijų bandas“, – pasakojo A.Jusas.
Pardavęs gyvulius, jis išmontuos ir fermos įrangą.
Nebenori skolintis
Vis dėlto ne mažos pieno supirkimo kainos privertė dzūką sustoti. Svarbiausias motyvas – amžius.
„Nuo pat 1975-ųjų dirbau gyvulių fermose. Neseniai atsiskaičiau su bankais, sumokėjau paskutines įmokas už paskolas – karvidę įsirengti kartu su ES parama man kainavo 260 tūkst. eurų.
Bet dalis įrangos susidėvėjo, ją jau reikėtų keisti, pavyzdžiui, pašarų dalytuvą. Bet pieno kainos mažos, ir už apyvartines lėšas negalėjau to padaryti. Todėl nusprendžiau geriau pasitraukti, nei dar kartą lįsti į skolas“, – sakė A.Jusas.
Vis dėlto, anot A.Juso, ūkininkams reikėtų mažiau verkšlenti.
„Kad jie būtų turtingi, turi pakeisti požiūrį. Ir gyventi ne iš pieno supirkėjų malonės, ir ne valdžią kaltinti, bet imtis ir patiems perdirbti pieną“, – sakė A.Jusas.
Kas mėnesį – nuostoliai
Kaip teigė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas, Prienų rajono ūkininkas Jonas Vilionis, vien Ašmintos seniūnijoje šiuo metu 10 smulkesnių pieno ūkių stabdo veiklą.
„Juos privertė apsispręsti amžini nuostoliai. Aš ir pats už kilogramą pieno gaunu 10 euro centų – maždaug 8 kartus mažiau, nei pienas kainuoja parduotuvėje“, – sakė J.Vilionis.
Žemės ūkio bendrovės apskaičiavo, kad auginant po kelis šimtus karvių pieno kilogramo gamybos savikaina siekia 0,25 euro.
Rasa Kliučinskienė – viena iš Ašmintos seniūnijos ūkininkų, kuri šiemet gerokai sumažino galvijų bandą, o kitų metų kovą ant tvartų durų apskritai ketina pakabinti spyną.
„Praėjusią žiemą, kai pieno kainos smigo žemyn, nutarėme nebeūkininkauti. Nereikia tikėtis stebuklų, nes ir Vakarų Europos valstybėse, ir kitur pieno ūkiai stambėja.
Tad pamažu likviduojame ūkį. Pardavėme kone visą turėtą prieaugį – iš 20 veršelių ir telyčaičių liko tik trys.
Mažėja ir karvių – 5 jau pardaviau mėsai. Melžiame jų dar 18, bet neskubame atsikratyti, nes dar turime daug pašarų. O ir už pieną šiek tiek pinigų įkrinta.
Vis dėlto esu apskaičiavusi, kad, sudėjus išlaidas ir pajamas, nuostolio per mėnesį susikaupia apie 300 eurų“, – kalbėjo R.Kliučinskienė.
Anot ūkininkės, karves ji dar ketina melžti iki pavasario, nes tada, viliasi, kils ir jų kainos.
„Jas paprastai per tarpininkus superka Lenkijos ūkininkai.
Prieš mėnesį lenkai mokėjo po 550 eurų, kad ir kokio amžiaus karvė būtų.
Bet lenkai neperka aklai. Jie ir kraujo tyrimus atlieka, ir galvijų sveikatą patikrina. Be to, telyčaičių dar ir patys lietuviai nusiperka, kad užsiaugintų ir sau turėtų pieno.
Jaunas gyvulys tekainuoja 60 eurų“, – sakė ūkininkė.
Parduoda ne mėsai
Pasak Žemės ūkio rūmų pirmininko Andrejaus Stančiko, žinios apie kaimynams parduodamus pieninius galvijus jį pasiekia iš įvairių Lietuvos vietų.
„Tarpininkai patys po Lietuvą zuja su gyvuliavežiais. Būna, kad dirba keliese. Ir į vieną mašiną suvaro geras karves, į kitą – prastesnes, kurias gabena į skerdyklą“, – kalbėjo A.Stančikas.
Jo teigimu, kaimynai superka ne tik pieninius gyvulius, bet ir fermos įrangą.
„Teko kalbėtis su ūkininku iš Raseinių. Jis sakė, kad lenkai išsivežė ne tiktai karves, bet ir melžimo bei šaldymo įrangą. Kaimynai juk plečia pieninių galvijų bandas.
Svarbiausia, kad jie dairosi jaunų, sveikų gyvulių – vos vienos ar dviejų laktacijų karvių, veršingų telyčių. O ir kainą jie siūlo neblogą. Gyvuliai nėra pigūs, pavyzdžiui, žinau, jog už veršingą telyčią, gabenamą ne į Lenkiją, bet Baltarusiją, galima gauti 1100–1200 eurų“, – kalbėjo A.Stančikas.
