Naugardukas, kuriame, kaip mano Baltarusijos istorikai, buvo karūnuotas vienintelis Lietuvos karalius, bando tapti šaldytų pusgaminių sostine.
Kaimynai prie jų dar tik pratinasi.
Antai didžiausioje kepykloje „Provit“ šaldytos picos ruošiamos dar tik dvejus metus.
Pusgaminiai paprastai populiariausi tose šalyse, kur yra stipri vidurinė klasė.
Baltarusiai mieliau linkę ruošti maistą namie, nes taip pigiau. Blyneliai su įvairiais įdarais, koldūnai – Naugarduko kepykla neriasi iš kailio norėdama įtikti pirkėjams.
„Provit“ valdoma privačių akcininkų. Tačiau čia, kaip ir kiekvienoje gamykloje, garbės lenta yra kone privaloma. Iš 540 darbininkų visada atsiras geriausias mėnesio kepėjas.
Receptai – iš sovietmečio
„Eksportas į Rusiją sumažėjo. Dabar Rusijai parduodame dešimtadalį visų pusgaminių, o jie prašo tik pigiausių produktų“, – pasakojo „Provit“ Kokybės skyriaus vadovė Svetlana Golovniova.
Vargu ar baltarusiški koldūnai būtų paklausūs Lietuvoje.
„Gaminame ir tokius, kurių receptūrą paveldėjome iš sovietmečio“, – neslėpė S.Golovniova.
Paragavome „Provit“ blynelių ir koldūnų. Skonis iš tiesų priminė vaikystę stovykloje.
Be to, išgirdome, kad kai kurie šaldyti pusgaminiai skirti ir mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams.
Koks jų skonis? „Jei užpiltumėte daugiau grietinės, viskas būtų gerai“, – visai rimtai kalbėjo įmonės atstovė. Vos tvardėmės nesusijuokę.
Kombainų reikia mažiau
Nuosmukis Rusijoje paveikė ir kombainų gamintojus.
Lydoje esančios gamyklos „Lidagroprommaš“ kombainus daugiausiai perka rusai, kazachai, pirkėjų atsirado ir Venesueloje.
„Krizė juntama, nes šįmet kombainų pardavėme mažiau“, – neslėpė įmonės vadovas Vitalijus Jakubčikas. Nėra ko stebėtis: rusai nebeturi tiek pinigų kiek anksčiau, o ES valstybės mieliau perka Vakaruose pagamintus kombainus, nors jų kaina ir didesnė.
Baltarusiai sakė puikiai žinantys, kad už ES paramą perkami kombainai būna europiniai – taip Europa remia savo gamintojus. Tad įlįsti į šią rinką baltarusiams sunku.
O jeigu Rusija nustotų pirkusi baltarusiškus kombainus? „Lidagroprommaš“ vadovas to nesapnavo nė baisiausiame košmare. Tiesa, tokiu atveju greičiausiai pradėtų veikti valstybės dotacijų programa.
Svarbiausia – pagaminti
Sunku įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei rusai nebepirktų baltarusiško cukraus ar uogienių. Nedidelėje Haradzejos gyvenvietėje veikiantis cukraus fabrikas yra šalies pramonės pasididžiavimas. Jis maitina Rusiją cukrumi, o ši baltarusius – pinigais.
Cukraus fabrikas – didžiausias rajono darbdavys. Už jo lėšas čia pastatytas pramogų centras, viešbutis. Darbuotojų čia gerokai per tūkstantį.
Kaip vyksta gamyba? „Gaminame ir krauname į sandėlius. Kai yra užsakymas, iškart išsiunčiame“, – pasakojo fabriko atstovai.
Čia verdamos ir uogienės, džemai, įdarai, spaudžiamos sultys.
Iškilo ant kolūkio likučių
Jei nenupirks Rusija, galima tikėtis daugiau valstybinių užsakymų. Tokia planinė Baltarusijos ekonomika. O jeigu neišgyveni – už akcijas gausi paskolą.
Taip buvęs kolūkis, o dabar – kooperatyvas „Naujas gyvenimas“ ir išliko. 52 proc. kooperatyvo akcijų priklauso valstybei.
Ji duoda lengvatinius kreditus, o buvęs kolūkis augina 800 karvių, valdo per 4 tūkst. hektarų žemės. Tiesa, lietuviškų kompleksų čia niekas neprimena.
„Karvės šalčio nebijo“, – mojo ranka kooperatyvo darbininkas, kai nusistebėjau, kodėl ferma tokia atvira. Regis, „Naujas gyvenimas“ Lietuvos veterinarijos specialistų nebūtų pagirtas.
Ūkininkui žemę dovanojo
Tačiau Baltarusijoje gyvuoja ne tik kolūkiai – yra ir klestinčių ūkininkų. Tik mažai. Jurijus Loika – vienas iš maždaug tūkstančio Baltarusijos žemdirbių, turinčių kelis šimtus hektarų žemės.
Privatūs ūkininkai čia valdo mažiau nei 2 procentus dirbamosios žemės. Ar 10 milijonų gyventojų valstybei pakanka tiek ūkininkų? „Žinoma, kad mažai. Žemės čia gauti lengva, tačiau žmonės vis tiek nenori jos dirbti“, – sakė J.Loika.
Ūkininkas pasakojo, kad valstybė jam iškart padovanojo 100 hektarų žemės, dar per 200 hektarų jis išsinuomojo 99 metams. Juose baltarusis augina bulves, kopūstus, svogūnus ir kitokias daržoves.
Savaitgaliais prie vartų nusidriekia pirkėjų eilė, nes ūkininkas gyvena vos 30 kilometrų nuo Minsko. Likusią produkciją superka valstybė, prekybos tinklai.
Ar kolūkiai jam konkurentai? „Mes vieni kitiems nekliudome“, – tvirtino ūkininkas. Juolab kad privatūs žemdirbiai Baltarusijoje neujami – jiems valstybei tenka mokėti vos 1 proc. mokestį nuo pajamų.
Apie laisvąją rinką kalba itin atsargiai
Aplankius keletą Baltarusijos vakaruose esančių įmonių susidarė įspūdis, kad valstybės dotacijos čia yra taisyklė, o ne išimtis. Toks reguliavimas čia paveldėtas iš sovietmečio. Pavyzdžiui, baigę studijas baltarusiai vis dar gauna paskyrimą dirbti.
Jauni žmonės stoja į eilę būstui gauti, o bedarbiai perkvalifikuojami ir siunčiami dirbti tiek į privačias, tiek į valstybines įmones.
„Mes žmonėms garantuojame darbą, todėl nedarbas mūsų rajone siekia tik vieną procentą“, – sakė Nesvyžiaus rajono meras Ivanas Krupka.
Priverstinis įdarbinimas čia – įprastas reiškinys. Vidutinis atlyginimas rajone – apie 312 eurų.
Pasak mero, 35 procentai žmonių Baltarusijoje dirba privačiame versle. O gal jų ten dirbtų daugiau, jei įmones leistų privatizuoti? „Kam parduoti įmones, jei jos išsilaiko?“ – atsargiai apie laisvąją rinką kalbėjo meras.
Mat Baltarusija gyvena pagal savas taisykles. Tuo jau seniai įsitikino ir ten dirbantys Lietuvos verslininkai.
