Suskaičiavome: apskrities miesteliuose ir kaimuose kasmet uždaroma vis daugiau alubarių. Ar tai reiškia, kad ir girtuoklystės šmėkla eina menkyn? Gal ir taip: vieni alubarių klientai iškeliavo pas Dievą arba pas velnią, kiti išvyko į užsienį ir butelį iškeitė į darbą. Vis dėlto ištvermingiausi alaus gėrėjai niekur nedingo, tik ėmė labiau taupyti paskutinį centą: perka ne bokalą bare, o pigesnę „pūslę“ parduotuvėje.
Močiutės baisesnės už girtuoklius
Rokiškio rajone, Obeliuose, prieš kelerius metus veikė trys aludės, dabar likusi viena, bet ir ta, jei tikėsime savininke, vos laikosi.
Aludžių paieškas pradedame miestelio turguje – vietoje, kur paprastai suplaukia visos miestelio žinios.
Bet pakalbintas dėvėtų drabužių pardavėjas, pasirodo, esąs nevietinis ir net bando įsižeisti klausiamas apie aludes: „O manęs klausiate tik dėl to, kad aš – vyras? Ar aš po aludes vaikštau?“
Vis dėlto jis prisimena, kad prieš kelerius metus alubaris veikė čia pat, šalia turgaus, tik įėjimas buvo iš pastato kitos pusės. Bet jis užsidarė.
Prekiautojas, paklaustas vardo, prisistato: „Sakykime, Antanas“, ir tikina, kad aludės lankytojai – ne jo klientai.
„Kai vyrai geria, jiems ne batai rūpi“, – šypsosi „Sakykime, Antanas“.
Dėvėtų drabužių pardavėjų problema ne alaus mėgėjai, o vagys.
„Jūs nepatikėsite – močiutei apie 70 metų, turėtų poterius kalbėti, o ji megztuką nusikabinus nešasi. Kunigėlis jai vagystę gal ir atleis, bet mano šeima nuo to nebus sotesnė“, – dėsto vyras.
Bankrutavo ne tik aludė
Pro turgų dviratį stumiasi garbaus amžiaus obelietė Birutė. Ji apie aludes irgi ne ką tegali pasakyti, nes moteriai rūpi du dalykai – karvutė ir namai.
Bet kad pastate šalia turgaus prieš kelerius metus pardavinėjo alų, ir ji prisimena.
Po to ten buvo įsikūrusi kulinarijos parduotuvė, bet ir šioji „turgavojo turgavojo ir nusiturgavojo“ – užsidarė.
Kitos obelietės prisiminė, kad po kulinarijos parduotuvės pastate buvo įsisteigusi laidojimo paslaugų įmonė.
Atsiradus apsukresniems tos pačios srities verslininkams, ši irgi bankrutavo.
Matyt, užkeikta vieta – ir alui, ir skanėstams, ir mirusiesiems.
Po pašalpų – pilna parduotuvė
Gatvėje kalbintos kitos dvi moterys porino, kad vietiniai girtuokliai Obeliuose – naminiai, naminukai. Mat alų ar ką stipresnio ragaujantys savo būstuose.
„Po pašalpų girtuoklių būna pilna parduotuvė. Nusiperka bambalių ir drožia pas vienišus draugus“, – pasakojo jos.
Moterys mano, kad girtuoklių miestelyje nesumažėjo, tik jie tapo mažiau matomi. Tiesa, vyresnieji išmirė.
„Girtuokliai mums netrukdo. Pasvirduliuoja gatve, pasivolioja, o paskui atsikelia ir suropoja į savo landynes“, – tikino viena.
Kita pašnekovė aiškino, kad atsiranda ir įkyrių girtuoklių – iš pradžių prašo cento kito, paskui reikalauja, o vėliau net grasina.
Nesigėdija jie ir gatvėje išmaldos prašyti. Moteris prisiminė pasiteiravusi pažįstamą girtuoklį, iš kur šis gauna alui pinigų. Tas atsakęs: pastovėk „ant gatvės“ ir žmonės paaukos.
„Pamaniau, kaip tai pastovėk? Aš net badaudama prašyti nemokėčiau, o jie – šitos srities specialistai, moka sukelti gailestį“, – kalbėjo moteris.
Kita pritarė, kad girtuoklių nelabai užjaučia, bet ir nesmerkia, – tiesiog toks jų gyvenimas.
Likimą jie patys rinkosi, ir niekas kitas jo net norėdamas nepakeis.
Nesmagi vieniša būtis
Vienintelėje Obeliuose likusioje aludėje sutiktas Vaidas Fijalkauskas papasakoja apie iš tiesų nesmagią savo būtį.
Jis – oficialiai bedarbis, šeimos neturi. Motina pasikorė būdama 45 metų, per savo gimtadienį, ir niekas nežino, kodėl ji taip padarė.
Broliukas mažas palietė elektros laidus ir žuvo.
Būtų ėjęs į ketvirtą klasę. Kitas brolis turi šeimą.
V.Fijalkauskas tvirtina įpratęs prie vienišiaus gyvenimo – jei turėtų šeimą, vaikus maitinti privalėtų. O kiek čia užsidirbsi, jei mokslų nesi baigęs?
Vyras save vadina statybininku, bet nespecialistu. „Chalymydamas“ gali ir krosnies kaminą iškrėsti. Darbas nemalonus, užtat kapeiką vieną kitą gauna. Užsidirbęs pinigų, ateina į alubarį, dar ir draugelį pavaišina. Šis kitą sykį atsilygins tuo pačiu.
„Kai moka pašalpas – visi ponai. Tuomet į aludę klientai renkasi ir iš ryto, ir po pietų. Pardavėja žino, kada pasigražinti“, – juokavo obelietis.
Alus kainuoja panašiai tiek alaus bare (1,05 euro), tiek parduotuvėje (0,90 euro).
Ne vaistinės lašelių reikia
Aludėje prie prekystalio plačiai šypsosi juodaplaukė pardavėja. Iš karto aišku, kad jai – Laimai Stuglienei – tenka atlaikyti ir meilės prisipažinimų, ir komplimentų, ir dar visokių niekų laviną.
„Aš vietinė, mano klientai irgi vietiniai, visi pažįstami. Ir gailiu, ir guodžiu, ir patarinėju. Kai visai įgrysta – metu lauk. Kartais kad ir kaip būna pikta, matau – jiems būna labai bloga“, – pasakojo L.Stuglienė.
Šalia veikia vaistinė, bet paklausta, ar įstaigos bendradarbiauja, pardavėja juokiasi, esą ne tokių lašelių, kokių gausi vaistinėje, jos klientams reikia.
Moteris stengiasi į savo darbą ir klientus žiūrėti lyg iš šono, tarsi veiksmas rutuliotųsi televizoriaus ekrane, o ne gyvenime.
„Tik jeigu namuose būtų geriantis vyras, čia negalėčiau dirbti“, – prisipažino ji.
Kad ir kaip būtų, su girtais vyrais susitarti kur kas lengviau negu su įkaušusiomis moterimis. L.Stuglienė tikino, kad iš prekybos – nieko gero, dirbanti tik tam, kad dirbtų. Išsilaiko, tačiau pelno neturinti.
Parduotuvė nuvilioja akcijomis
Ir iš tiesų – kol kalbamės, į aludę užeina vienintelis klientas. Dar viena moteris, pamačiusi mus, skubiai užveria duris ir nupėdina kažkur į kalną. Klientas tikina, kad užėjo šiaip sau – Laima yra jo kaimynė, užsuko neva tik pasišnekėti, bet pasiūlyto alaus bokalo už 60 ar 70 centų neatsisako.
„Taigi sakyk, kur jūs geriate? Aš juk nežinau“, – žmogelį ragina prabilti ir L.Stuglienė.
Paklaustas vardo, šis kažką juokauja apie savo „kličką“. Mums suklusus, purtosi: „Ne, ne, Laima, tik nesakyk.“
Vis dėlto žmogus pasako savo vardą – Artūras.
Artūras tikina, kad klientus į parduotuvę nuvilioja akcijos, o alus esantis tas pats, tik kitokia etiketė.
Maistas, karšti čeburekai aludėje buvo nepaklausūs, todėl dabar galima gauti užkąsti tik ko nors fasuoto.
Obelių alaus baras – vienas iš 16-os, veikiančių Rokiškio rajone. Maždaug per 5 metus rajone uždaryta apie 10 aludžių.
Netikrina, kiek iš tiesų veikia
Aludžių mažėja visose apskrities savivaldybėse, bet valdininkai žino, ne kiek alaus barų veikia, o kiek tokių licencijų išduota.
Mat dažnai veiklą nutraukę verslininkai licencijos nepanaikina, mano, kad jos dar gali kada prireikti. Licencijos yra neterminuotos.
Iki šiol valdininkai turėdavo ieškoti alaus barą uždariusios įmonės savininkų ir kviesti juos į savivaldybę stabdyti licencijos. Patys jos naikinti iki šiol jie negalėjo.
Šį mėnesį teisės aktai pasikeitė ir valdininkai, žinodami, kad įmonė nebeegzistuoja, patys galės stabdyti jos licenciją. Tuomet skaičiai, kiek rajonuose veikia alaus barų, bus tikslesni.
Pavyzdžiui, Panevėžio rajone licencijos išduotos 37 aludėms.
Panevėžio seniūnijoje, pagal dokumentus, turėtų veikti net 7 alaus barai, Karsakiškio – 4, Velžio – 5, Vadoklių – 3, Ramygalos – 5, Smilgių – 4, Upytės – 2, Raguvos – 4, Krekenavos – 2, Naujamiesčio – 1.
Realybė yra visiškai kitokia. Smilgių seniūnė Zita Dabužinskienė sakė, kad jau 5 metai miestelyje neveikia nė viena girdykla.
Alubaris jų seniūnijoje dar gyvuoja Sujetuose, tačiau ir jo darbo valandos gerokai sutrumpintos.
Visas Ramygalos seniūnijos girtuoklių turtas – vienintelė aludė miestelyje. Seniūnas Valdas Chirv patvirtino, kad kitos keturios seniai uždarytos.
Vadokliuose girtuokliai taip pat renkasi prie parduotuvės – čia nebėra nė vienos aludės.
Panevėžyje licencijos išduotos 55 alaus barams. Tiek pat buvę prieš 5 ir net prieš 10 metų. Bet kiek jų veikia iš tiesų, niekas neseka ir netikrina.
Klientus masina nuolaidomis
Alaus sostine vadinamų Biržų rajone prieš kelerius metus galiojo 68 licencijos, dabar jas turi 26 alaus barai: 10 mieste, 3 Vabalninko seniūnijoje ir po vieną kitą visose kitose seniūnijose.
Bet ir šie skaičiai popieriuose didesni nei iš tikrųjų. Biržų miesto seniūnijai vadovaujantis Vytas Jareckas tikino, kad dirba 7 aludės.
Daugiausia problemų kildavę dėl pačiame centre, priešais policijos komisariatą, veikusio alaus baro. „Būdavo, girtuokliai išsvirduliuoja lauk, rūko, dūmus pučia, spjaudosi, prašo alui pinigų. Gyventojai ėmė ratu apeiti net šalia veikusius prekybos centrus“, – kalbėjo seniūnas.
Alaus baras piktino ir pareigūnus – liūdna ir komiška, bet patekusius tiesiai į jų glėbį „šiltus“ girtuoklius policininkai turėdavo išvežioti po namus.
„O ką daryti? Blaivyklos nėra, poliklinika priimti irgi nenori. Ir pats esu ne kartą vežęs, kad nelaimė neatsitiktų“, – prisipažino seniūnas.
Dabar tose pat patalpose pardavinėjami žaislai vaikams.
V.Jareckas sakė, kad kiekvienas alaus baras turi savo klientus – privilioja juos nuolaidomis, pardavėjos duodančios bokalą „ant kryžiuko“.
Bando kapstytis vienas kitas
Kitų rajonų pateikti duomenys apie alubarius – panašesni į realybę.
Pasvalio rajone licencijos išduotos 41 alaus barui, šiuo metu veikia – 14. Likusieji pakibę tarp dangaus ir žemės: licencijos nesustabdytos, bet durys užrakintos.
Pasvalio rajono Vaškų seniūnijos vienintelė aludė veikia sename Vaškų malūne.
Toje pat įstaigoje galima užsisakyti ir pobūvius įvairiomis progomis – ir mirusįjį pagerbti, ir vestuves atšokti. Tam yra didžiulė atskira salė.
Seniūnas Kęstutis Jasėnas sakė, kad, užsakius salę, alaus lankytojams iš anksto pasakoma nesiblaškyti apie duris ir nebaidyti mokesnių nei jie klientų.
Jeigu jau kuriam girtuokliui būna labai blogai, užeinantis pro kitas duris.
K.Jasėnas sakė, kad kai kurie gyventojai alaus bare leidžia ir dienas, ir vakarus, tik jų smarkiai apmažėję, palyginti su tuo, kas buvo prieš dešimt metų.
Prieš 10 metų alaus barų buvę ohoho! Vien Vaškuose veikė trys alubariai. Bet dabar vieni klientai nebepaeina, kiti – jau iškeliavę.
„Ar turite omenyje – pas Dievą?“ – tikslinuosi.
„O čia jau diskutuotinas klausimas – pas Dievą ar pas velnią. Gal tikrai tokie žmogeliai keliauja ten, kur yra geros dervos“, – juokėsi seniūnas.
Yra ir jaunų žmonių, kurie važiavo į užsienį, bet įsitikino, kad ten pinigais nesninga. Grįžo, iš graužaties ir tie ateina alumi širdies nuplauti. Tokių, tiesa, vienas kitas, bet K.Jasėnas pripažįsta, kad girtuokliavimo problema seniūnijoje yra. Ir didelė.
Nors aludės nyksta, žmonės perka pigius „bambalius“ ir geria namuose.
Seniūnas tikino, kad vienam tokiam gyventojui nieko daugiau ir nereikia – kiti į namus jam pristato „pūslę“, užrakina, ir tas per dieną žiūri televizorių.
K.Jasėnas prisimena laikus, kai nuo alkoholizmo gydyta priverstinai, šiuo metu įmanoma padėti tik tą pagalbą priimančiam.
„Vieną tokį žmogelį prieš porą savaičių bandėme išgelbėti – pakišome po dušu, nuprausėme, nuskutome, davėme drabužių, nuvežėme pas psichologą, psichiatrą, radome prižiūrėti galinčią moterį. Gal ir pavyks ištraukti“, – vylėsi K.Jasėnas.
Tačiau prikalbinti negerti pavyksta tik vieną kitą – rankos pirštais suskaičiuotum. O gerasis pavyzdys, deja, kitų neįkvepia.
Blaivybei – 39 eurai
Realiausią alaus barų skaičių, ko gero, žino Kupiškio valdininkai.
Du alaus barai veikia mieste, po vieną – Subačiaus seniūnijoje, Alizavoje, Naiviuose.
Šimonių seniūnijai vadovaujantis Žydrūnas Vanagas sakė, kad prieš pusmetį dar veikęs alubaris jau uždarytas. Priežastis – pigiau pirkti ne bokalais aludėje, o bambaliais parduotuvėje, tačiau tai nereiškia, kad geriančiųjų mažėja.
Seniūnas pripažino: geria ne tik vyrai, bet ir moterys.
Dabar stikliuko mėgėjai traukia vieni pas kitus – pas vienišus arba pas tuos, kurie geria kartu su sutuoktiniu ar sugyventiniu.
Norintieji pasveikti nuo alkoholizmo gali vykti į psichikos sveikatos centrą ir „užsikoduoti“. Tam skiriama 39 eurai žmogui, ir tokia galimybe pasinaudojo 6 gyventojai. Jie darbingo amžiaus – maždaug nuo 30 iki 45 metų.
Daugiau norinčių kol kas neatsiranda, o sunkiausia prikalbinti vienišus girtuoklius. Iš tokių pasijuokia ir bokalo draugai.
„Nesmagu girdėti apie kaimą, atseit čia gyvena vien girtuokliai. Mūsų jėgos – minimalios, o rinkodara daro savo – pigiausio alaus kainos yra prieinamos“, – kalbėjo Ž.Vanagas.
