Rusijos teismuose nagrinėjama daugybė bylų, susijusių su animacinių filmų personažais ir jų kūrėjais.
Ar sovietinio animacinio filmo personažą Lietuvos verslininkai gali panaudoti taip, kaip Kėdainių konservų fabrikas panaudojo Viktoro Uspaskicho atvaizdą – ant agurkų stiklainio? O rusiško animacinio filmo ar kito kūrinio personažą? Ar nebus pažeidžiamos kūrėjų autorių teisės? Į tokius klausimus Rusijos skaitytojams mėgina atsakyti Rusijos intelektinės nuosavybės teisinės apsaugos centro direktorius Vladimiras Entinas.
Animacinių filmų personažai yra nuolatiniai svečiai Rusijos teismuose. Čia nagrinėjama daugybė bylų, susijusių su animacinių filmų personažais ir jų kūrėjais. Pirmąją lapkričio savaitę vien tik ribotos atsakomybės įmonė „Maša ir lokys“ įvairiuose Rusijos miestuose inicijavo 34 bylas.
Kalbama ne apie kūrybinius nesutarimus. Viskas sukasi aplink teisę pamėgtus animacinių filmų personažus įkūnyti vaikams ir suaugusiesiems skirtose prekėse. Šis verslas turi savo amerikietišką terminą „merchandising“ (angl. „merchandising“ plačiąja prasme yra visa tai, kas padeda įpiršti prekę vartotojui; čia – įvairių prekių, pvz., drabužių ar žaislų, susiejimas su populiariu kino filmo, TV programos ar sporto pasaulio herojumi. – Red.), rašo V.Entinas laikraščio „Rossijskaja sazeta“ naujienų svetainėje rg.ru.
Kai japonų režisierius Makoto Nakamura sukūrė ilgametražį animacinį filmą „Kūlverstukas ir krokodilas Gena“ ir jis buvo pradėtas rodyti Rusijoje, verslininkams iškilo galvosūkis: jeigu personažas yra filmo dalis, tai ką daryti, kada personažas vienas, o filmai skirtingi? Ar tik Kūlverstukas nepakeitė Rusijos pilietybės į Japonijos? Ir kas dabar turi teises į animacinio filmo personažus ir į „merchandising“? (suprask: naudoti tuos personažus ant savo prekių ar pan. – Red.)
Raktą tokio pobūdžio problemoms spręsti duoda RF Aukščiausiojo teismo prezidiumo patvirtintas dokumentas, kur pasakyta, kad personažas gali tapti autorių teisių objektu, bet tik tada, kai yra išpildytos dvi sąlygos.
Personažas – savarankiško autoriaus kūrybinio darbo rezultatas, ir tokį rezultatą galima naudoti atskirai nuo kūrinio. Todėl, kad neįvyktų svetimo personažo pasisavinimo, reikia išsiaiškinti, apie kokį personažą kalbama. Kiekvienas personažas turi savą objektyvią išraiškos formą.
Liūtas filme „Nepaprasti italų nuotykiai Rusijoje“, liūtas, kuriuo pavirsta animacinio filmo „Batuotas katinas“ herojus, liūtas dokumentiniame filme apie gyvūnus ir liūtas knygoje „Smaragdo miesto burtininkas“ – tai skirtingi personažai, nors ir vadinami tuo pačiu vardu. Todėl įstatymas numato, kad personažas turi būti turi būti išreikštas lengvai suprantama objektyvia forma: raštu arba žodžiu, vaizdų pavidalu, garso ar vaizdo įrašo pavidalu, trimačio vaizdo pavidalu ir t.t.
Katinui Matroskinui balsą ir intonacijas padovanojo Olegas Tabakovas. Tigro Šerchano iš animacinio filmo „Mauglis“ kalbinius ypatumus sugalvojo Anatolijus Papanovas. Kaip atrodyti, judėti ir ką veikti turi Vilkas ir Zuikis iš daugiaserijinio animacinio filmo „Na, palauk!“ sugalvojo dailininkas statytojas Svetozaras Rusakovas ir režisierius Viačeslavas Kotenočkinas.
Animacinio filmo personažas yra šio filmo dalis. Vadinasi, animacinio filmo personažas išsaugo filmo ypatumus. Apie audiovizualinio kūrinio (filmo) personažą galima kalbėti tada, kada mes jį matome ekrane judantį, jo mimiką, girdime jo balsą, ir t.t. O tam reikalinga techninė įranga (televizorius, kompiuteris ir kt.). Tačiau personažų „merchandisingo“ atveju dažniausiai naudojamas ne animacinis personažas kaip filmo dalis, o vaizdinis, tai yra, dailininko statytojo eskizai, tapę animacinio filmo sudedamąja dalimi.
Sovietinių animacinių filmų personažams taikomi teisės aktai, kurie galiojo tų filmų sukūrimo metu.
Rusijos teritorijoje galiojo 1964 metų RSFSR civilinis kodeksas. Pagal jį autorių teisės į filmą paprastai būdavo perduodamos „įmonei, kuri jį nufilmavo“.
Autorių teisės į scenarijų, muziką, režisūrą, piešinius ir kitus kūrinius, patekusius į filmą, būdavo perduodamos jų autoriams – scenaristui, kompozitoriui, režisieriui statytojui, vyriausiajam operatoriui, dailininkui statytojui.
Štai Maskvos Вasmano apygardos teismas priėmė sprendimą atmesti scenarijaus autoriaus ieškinį, motyvuodamas tuo, kad jo teisės apsiriboja literatūros kūriniais ir jų personažais, tai yra, šių personažų literatūriniu aprašymu. Teismas taip pat pabrėžė, kad „autoriui nėra atimta teisė panaudoti jo kūrybiniu darbu sukurtą kūrinį – scenarijų , įskaitant jo personažus, savo nuožiūra“.
Animacinių filmų vaizdinių personažų autoriai turi nepriklausomas teises į savo sukurtus atvaizdus.
Pavyzdžiui, 2010 metų spalio 22 dienos Maskvos miesto teismas, nagrinėjęs animacinio serialo „Nesugaunamasis Svarelis“ vaizdinių personažų nuosavybės ginčą, paskelbė nutartį, kurioje sakoma, kad „autorių teisių į meniškų herojų paveikslus, panaudotus animaciniame filme, subjektas“ yra dailininkė statytoja I.Pšenyčnaja.
Animacinių filmų personažų atvaizdų panaudojimas be autoriaus sutikimo yra autorių teisių pažeidimas, ir pažeidėjas turi atlyginti nuostolius.
Straipsnio autorius primena, kad per susitikimą su animatoriais 2011 metų birželio 28 dieną Vladimiras Putinas, atsakydamas į jų nusiskundimus dėl federalinės valstybinės unitarinės įmonės „Jungtinė valstybinė kino filmų kolekcija“ vadovybės, pasisavinančios animacinių filmų autorių teises, veiksmų, pasakė: „Jus plėšia, o jūs tylite!“. 2011 metų liepos 6 dieną buvo pavesta šią įmonę likviduoti.
Tokiu būdu, šiandien animacinių filmų autorių turtinių teisių niekas nepanaikino, ir animacinių filmukų mėgėjams patvirtinu – teisė į Kūlverstuko atvaizdą lieka Rusijoje, baigia savo straipsnį V.Entinas.
Parengė Leonas Grybauskas
