Finansinė katastrofa, kuri prasidėjo prieš septynerius metus žlugus Jungtinių Valstijų nekilnojamojo turto rinkai ir investicinei bankininkystei, pasak JAV investicinio banko „Goldman Sachs“ analitikų, vadovaujamų Peterio Oppenheimerio, įžengė į trečiąją fazę.
Ši banga pasižymi labai žemomis žaliavinių prekių kainomis, sustingusiu Kinijos ir kitų besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių augimu bei maža pasauline infliacija.
Šio trečiojo iš eilės baubo šaknys slypi atsake į dvi pirmąsias krizės bangas – bankininkystės sektoriaus žlugimą ir Europos valstybių skolos krizę. Ir visa tai yra kelių paskutinių dešimtmečių vadinamojo skolų superciklo dalis, teigia B.Moshinsky.
Visi centriniai bankai puolė mažinti palūkanų normas, reaguodami į dvi pirmąsias skolų sukeltas krizes, skatindami investuotojus skolinti tokioms besivystančios rinkos ekonomikos šalims kaip Kinija už neblogas palūkanas.
Dabar, kada atrodo, jog palūkanų normos galėtų būti padidintos, kreditoriai atsuka nugaras, o investuotojai šalinasi žaliavinių prekių, kurios glaudžiai susijusios su besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių likimu.
Būtent tai sieja šią krizės bangą besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse (BREŠ) su pirmąja banga. Kada JAV būsto rinka žlugo, žemos palūkanų normos, kaip teigiama pranešime, „paskatino kreditavimo didėjimą ir sustiprino finansinį svertą, ypač Kinijoje“. Apjunkite tai su Kinijos siekiu persitvarkyti ir išvengti vidutinių pajamų spąstų bei su žaliavinių prekių pasaulinių kainų staigiu nukritimu, ir jūs turėsite naują krizę, teigia straipsnio autorius.
Kinijos investicijos po krizės staiga šoko aukštyn, bet trilijonai dolerių, labai tikėtina, buvo panaudoti visiškai neefektyviai, galima sakyti – iššvaistyti. Lėtesnis augimas reiškia, kad skolą, atsiradusią dėl investicijų, bus sunkiau aptarnauti. Geriausiu atveju Kinijai tai bus skausmingas sanacijos laikotarpis.
Štai ką sako „Goldman Sachs“ analitikai:
„Bet kada pajamos iš palūkanų už obligacijas realiai skaičiuojant yra artimos nuliui, o palūkanų normos pasiekusios istorines žemumas, šis ypatingas įvykių derinys kelia susirūpinimą dėl finansinės grąžos išsilaikymo tame pačiame lygyje ateityje, ypač jei defliaciniai veiksniai ir toliau stiprės“.
Kada išsivysčiusių šalių centriniai bankai ima kalbėti apie palūkanų normų didinimą, saugesnio turto, vyriausybės obligacijų palūkanos turi didėti.
Tai duoda mažesnę paskatą investuotojams į skolos vertybinius popierius rizikuoti užsienyje, kad gautų normalias pajamas. Jie perkelia savo pinigus iš besivystančios rinkos ekonomikos šalių, apsunkindami BREŠ bendrovėms savo skolų refinansavimą ir pabrangindami joms, turinčioms įsiskolinimų, investicijas į stambius projektus, tuo pačiu lėtindami pasaulinę ekonomiką.
Problema yra ta, kad skirtingos šios krizės stadijos nuolat sąveikauja viena su kita, stabdydamos atsigavimą. Besiformuojančios rinkos ekonomikų žlugimas smogė Europos Sąjungai pačiu netinkamiausiu metu, lygiai taip pat, kaip ES valstybių skolų krizė sužlugdė JAV ekonomikos atsigavimą 2010 ir 2011 metais.
Štai dar viena citata iš „Goldman Sachs“ pranešimo:
„Besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys žygiavo į Optimizmą, palaikomos labai gerai prisitaikančios JAV politikos ir kreditavimo augimo. Bet kai Europa 2012 metais pagaliau įžengė į „Augimo“ stadiją, kurį sustiprino agresyvios politikos sušvelnėjimas, BREŠ paprasčiausiai ėmė judėti į savo sekančią, „Nusivylimo“ stadiją“.
Taigi, nors tai gali būti paskutinė finansinės krizės stadija, ji nesibaigs, kol visas šis perteklinis kreditavimas besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse nebus gerai permąstytas ir priimti atitinkami sprendimai. Ir susitaikyta su nuostoliais, baigia savo straipsnį B.Moshinsky.
Parengė Leonas Grybauskas
