Geri menininkai kopijuoja, o didieji vagia. Tokius kadaise Pablo Picasso ištartus žodžius yra pakartojęs ir šviesaus atminimo „Apple“ įkūrėjas Steve’as Jobsas. Jis neslėpė, kad ši kompanija begėdiškai vogdavo idėjas iš konkurentų.
Kažkas panašaus pastaruoju metu vyksta ir Lietuvos alaus rinkoje. Aludarių ginčai kol kas nepasiekė teismų, tačiau neatmestina, kad gali įvykti ir tai.
Panašumų – ne vienas
Rinkos lyderio „Švyturio-Utenos alaus“ vadovai jau kuris laikas niršta ant Kaune įsikūrusios daryklos „Volfas Engelman“.
Pagrindo pykti galbūt ir yra. Antai dar 2004 metais buvo pristatytas kvietinis alus „Švyturio Baltas“. Jis jau spėjo pelnyti ne vieną medalį ar kitokį įvertinimą įvairiose parodose bei tarptautiniuose renginiuose.
Pernai „Volfas Engelman“ vartotojams irgi pasiūlė kvietinį alų – „Baltą pintą“.
„Švyturio-Utenos alaus“ atstovų nuomone, pavadinime tas pats žodis pavartotas turbūt neatsitiktinai, nes „Baltas“ per tiek laiko spėjo tapti kone tikrinis.
Dar labiau rinkos lyderiai užsirūstino šįmet, kai kauniečiai pristatė išskirtinį alų ypatingoje pakuotėje „Brandintas ąžuolu“.
Konkurentų nuomone, tiek gaminio apibūdinimas, tiek išvaizda labai panaši į 2013 metų gruodį „Švyturio“ išvirtą ribotos partijos alų „20 statinių“.
Kopijuoja ne blogiausius
„Švyturio-Utenos alaus“ vadovo Rolando Viršilo nuomone, „Brandintas ąžuolu“ yra tiktai nevykusi „20 statinių“ kopija.
„Specialiai gabenomės iš užsienio viskio statines ir jose brandinome alų. O čia primetė medienos drožlių į įprastas brandinimo talpyklas ir pagamino kažką įtartinai panašaus“, – piktinosi pašnekovas.
Jis teigė dar suprantąs, kai pavadinime yra žodis „baltas“, nes šis vis dėlto lieka ir liks bendrinis.
R.Viršilas neslėpė nuostabos ir dėl sidro – mat jo vadovaujamos įmonės šeimininkė Danijos „Carlsberg“ dar 2008-aisiais pradėjo gaminti sidrą „Somersby“, kuris dabar parduodamas 48 pasaulio šalyse ir patenka į populiariausių planetos sidrų dešimtuką.
Pasak R.Viršilo, gerokai vėliau pasirodė „Volfas Engelman“ šeimininkų gaminamas sidras „Sherwood“, parduodamas ir Lietuvoje.
Abiejų produktų etiketės iš tiesų įtartinai panašios: vyrauja tos pačios spalvos, pavadinimai prasideda ta pačia raide ir turi tiek pat raidžių, abiejose netgi naudojamas medžio logotipas.
„Tarėmės su teisininkais, ką daryti. Bylinėtis – brangus procesas, nors kartais jis būna neišvengiamas. Kita vertus, gerai bent tai, kad jeigu mus kopijuoja, vadinasi, galime didžiuotis, nes gerai dirbame. Nors alaus rinka tikrai būtų įdomesnė, jeigu visų produkcija būtų originali“, – svarstė „Švyturio-Utenos alaus“ vadovas.
Išsyk kirto atgal
Bendrovės „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas nesutiko, kad jo vadovaujama įmonė elgiasi nesąžiningai.
„Pasaulyje yra šimtai alaus rūšių. Jeigu kas nors išverda panašų tos pačios kategorijos alų, tai ar čia kopijavimas? O dėl „Sherwood“ – jis išvis nėra mūsų įmonės prekių ženklas“, – aiškino M.Horbačauskas.
Anot jo, konkurentai irgi šį bei tą nusižiūrėjo nuo Kauno daryklos: „Volfas Engelman“ pirmasis pristatė naują alaus tarą – pintą (0,568 litro), o vėliau ją pradėjo naudoti ir kiti.
„Dar įdomiau dėl „Bravoro“ ir „Rinktinio“, kuriuos gaminame jau seniai. O „Kalnapilio-Tauro grupė“ paleido į rinką „Bravoro rinktinį“ su „Tauro“ ženklu. Ką čia galima pasakyti?
Tariamės su teisininkais, svarstome, ką daryti, bet visko juk negali patentuoti“, – piktinosi M.Horbačauskas. Kaip ir R.Viršilas, jis guodėsi tuo, kad prastų gaminių niekas nekopijuoja.
Vertina visumą
Andrius Iškauskas, „AAA LAW“ advokatas, partneris
„Ar prekių ženklų panašumas gali klaidinti visuomenę, vertinama kiekvienu atveju nagrinėjant ginčą.
Svarbu suprasti, kad vertinami ne pavieniai požymiai, o visuma – ar vidutinis vartotojas gali susipainioti ir pamanyti, kad vieną produktą pagamino ir parduoda kitas gamintojas.
Žinoma, kuo daugiau ženklo ar pakuotės elementų – paveikslėlių, žodžių, spalvų – sutampa, tuo tokia rizika didesnė.
„Baltas“ gali būti puikus prekių ženklas, tačiau reikia išsiaiškinti, ar jis nežymi prekių, šiuo atveju – alaus rūšies ar kitų savybių.
Jei „baltu“ vadinamas visas kvietinis alus dėl spalvos, tuomet šis žodis neturi skiriamųjų savybių ir prekių ženklu būti negali.“
Baigtys – įvairios
Lietuviai jau senokai pramoko ginčytis dėl prekių ženklų. Antai įmonė „Samsonas“, prekių ženklų „Tarybinė daktariška“ ir „Tarybinės pieniškos“ savininkė, teisėsi su dabar jau neveikiančiu Vilniaus mėsos kombinatu, ėmusiu gaminti „Tarnybines“ dešreles.
Lietuvos apeliacinis teismas tuomet nustatė, kad vilniečių naudojami prekių ženklai yra panašūs į „Samsono“, todėl gali klaidinti pirkėjus.
Senokai taikos sutartimi baigėsi bendrovės „Maxima LT“, kuriai priklauso prekių ženklas „Taupa“, ir „Kilminės“, turinčios ženklą „Taupyk...“, ginčas. Bendrovės aiškino, kad kelių mėnesių skirtumu įregistruoti ženklai klaidinamai panašūs.
Pernai Lietuvos aukščiausiasis teismas sprendė Vilniaus taupomosios kasos ir Mėmelio taupomosios kasos ginčus su Centrine taupomąja kasa.
Pirmosios dvi kredito unijos siekė, kad Centrinės taupomosios kasos pavadinimas būtų pripažintas klaidinamai panašiu į jų, todėl neturėtų būti naudojamas.
Tačiau teisėjai nusprendė, kad pavadinimuose pagrindiniai žodžiai yra „Vilniaus“, „Mėmelio“ ir „centrinė“, o ne junginiai „kredito unija“ ir „taupomoji kasa“. Todėl pripažinta, kad įmonių pavadinimai nėra panašūs ir neklaidina visuomenės.
