Lietuvoje užsieniečiai sudaro tik 3 proc. dirbančiųjų, o štai, pavyzdžiui, Didžioje Britanijoje, darbo rinkoje emigrantai sudaro apie 17 proc. Ukrainiečiai, baltarusiai, moldavai, rusai ir kinai dažniausiai į mūsų šalį atvyksta dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais, suvirintojais, metalinių laivų korpusų surinkėjais, restoranų virėjais.
Tadžikai ir uzbekai Lietuvoje nesidarbuoja
Įmonės „Hiremployee“, kuri rūpinasi darbo jėgos paieška už Lietuvos ribų ir jos pasiūla Lietuvos darbdaviams, vadovas Linas Kliukas teigė, kad aktyviausiai darbuotojų ieškoma kaimyninėse šalyse. „Aktyviausiai dirbame su Ukraina ir Baltarusija. Su Rusija dėl susiklosčiusios padėties dirbame šiek tiek mažiau“, – teigė jis.
Lietuviai puikiai žino vienos humoro laidos siužetą: darbininkai iš Tadžikistano Ravšanas ir Džumšutas uždarbiauja Maskvoje remontuodami butus, o sekasi jiems tikrai nekaip.
Bent jau kol kas Lietuvai negresia didelis darbuotojų antplūdis iš tokių šalių kaip Tadžikistanas ar Užbekistanas, mat tokį darbo jėgos potencialą Lietuvos darbdaviai linkę vertinti atsargiai.
„Kol kas mes nesame iš labai arti susidūrę su šiomis šalimis, jų darbuotojai turi privalumų, bet turi ir trūkumų. Privalumas yra tai, kad šių šalių gyventojai kalba rusiškai, bet esama tam tikrų mąstymo ir kultūrinių skirtumų, kurie ryškėja žvalgantis į Rytus“, – kalbėjo L. Kliukas. Jo teigimu, itin svarbus ir darbuotojų kompetencijos klausimas.
Tai, kad Baltarusija ir Ukraina patraukliausios šalys kalbant apie darbo jėgos importą, lemia nedidelis atstumas, mažos kelionės sąnaudos, kalbos barjero nebuvimas.
Daugiausia užsieniečių darbuojasi transporto ir statybų srityje. „Šių šalių darbuotojai supranta, kad pas mus reikia darbuotis pagal vakarietiškus standartus. Kalbant apie darbuotojus logistikos sektoriuje, ypač svarbu, kad žmonės turėtų realios patirties ir žinotų, ko tikėtis Europos keliuose. Tarkime, gal darbuotojas iš tolimųjų Azijos šalių ir turi licenciją, yra geras vairuotojas, bet jei jis nedirbęs Europoje, vargu ar supras, kaip atlikti darbą tinkamai“, – teigė jis.
Profesijų sąrašas – per trumpas
Atvežti darbuotojus iš Kinijos ar Indijos šiandien nėra jokia utopija, bet, pašnekovo teigimu, viskas priklauso nuo to, kokiam darbui šie žmonės į Lietuvą kviečiami.
„Apie tai kalbėti reikia jau dabar. Apie transporto sektoriaus darbuotojus užsiminiau ne be reikalo, mat šių darbuotojų į mūsų šalį atvežama daugiausia ir jų darbui sudarytos itin palankios sąlygos. Ši specialybė įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, kuris, mūsų manymu, yra gerokai per trumpas“, – sakė L.Kliukas.
Anot jo, darbuotojų reikia įvairiose srityse, bet didžioji dalis darbdavių pageidavimų yra susiję su žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikiu. „Labai trūksta viešbučių darbuotojų, barų ir restoranų personalo, daug laisvų darbo vietų valymo paslaugas teikiančiose kompanijose, nuolat ieškoma auklių ir namų tvarkytojų“, – itin paklausių darbuotojų sąrašą vardijo pašnekovas. Bet pagal galiojančius įstatymus žemos kvalifikacijos darbininkų atsivežti neįmanoma.
„Labai daug darbo vietų galėtų būti sukurta leidžiant pas mus dirbti auklėms, namų tvarkytojoms, restoranų darbuotojams. Paklauskite jaunos šeimos, ar lengva šiandien susirasti auklę ar namų tvarkytoją, ir išgirsite atsakymą, jog tai padaryti labai sunku. Kodėl negalima jų samdyti sudarius oficialią darbo sutartį ir mokant mokesčius?“ – svarstė pašnekovas.
Tolimųjų reisų vairuotojai, suvirintojai, metalinių laivų korpusų surinkėjai, restoranų virėjai – tai specialybės, kurių atstovų šiuo metu itin trūksta. „Jei kalbame apie labai specifinę virtuvę – ukrainietišką, tailandietišką ar indiška, tuomet tikrai labiau apsimoka virėjus atsivežti iš jų gimtųjų šalių. Mano išvardytų profesijų atstovams lengviau atvykti Lietuvą“, – teigė jis.
Suvirintojai kviečiami iš Kinijos
L.Kliukas pasakojo, kad Lietuvoje darbuojasi nemažai suvirintojų, atvykusių iš Kinijos. Juos yra įdarbinusi Vakarų laivų gamykla. „Tai didžiausia Lietuvos laivų statybos įmonė ir ji kviečia tarptautinį suvirinimo standartą išmanančius specialistus. Gal ir skambės keistai, bet itin geri suvirinimo specialistai yra iš Indonezijos šalių, bet vargu ar pavyktų juos atsivežti į Lietuvą, nes skiriasi standartai ir reikalavimai darbui“, – teigė jis.
Papildomos darbo jėgos iš užsienio sumanę atsivežti verslininkai greitai supranta, kad Lietuvoje galiojanti užsieniečių įdarbinimo tvarka palanki tik kvalifikuotiems ir turintiems itin aukštą specializaciją darbuotojams. „Didžiausias kvalifikuotų darbuotojų trūkumas jaučiamas informacinių technologijų srityje, bet kitose srityse darbdaviai dažnai neturi problemų susirasti vietinį specialistą.
Iš Azijos šalių gali atvykti masažuotojai ar virėjai – jie kurie čia laukiami, bet kitų sričių specialistus vien dėl didelio atstumo kviesti yra brangu“, – apie kitataučių įdarbinimo galimybes kalbėjo pašnekovas.
Geriantys statybininkai neatleidžiami
Darbdaviai puikai jaučia tokios darbo jėgos importo politikos padarinius – jie priversti taikstytis su tokiais vietos darbuotojų trūkumais kaip girtavimas ar nepakankama kvalifikacija.
„Būna, kai darbdaviai įdarbina netinkamus darbuotojus, nes neturi iš ko rinktis, bet pasitaikius geresniam variantui tokį darbuotoją būna pasiruošę jau kitą dieną atleisti. Net girtuokliaujančių statybininkų neskubama atleisti, sakoma „tegul geria, po dviejų savaičių ateis, nes vis tiek reikia darbuotojo“. Nuo kolektyvo priklauso ir įmonės paslaugų kokybė, tad tokia situacija nenormali“, – kalbėjo L.Kliukas.
Į Lietuvą susiruošusius darbuotojus nuvilioja lenkų darbdaviai
Kalbėdamas apie sunkumus, kurie kyla įmonėms, panorusioms įdarbinti užsienietį, pašnekovas buvo atviras: „Tai galiu pavadinti tikrų tikriausia kova su darbo birža, kai tenka įrodinėti, kad mums tikrai reikia vieno ar kito specialisto. Darbo birža siūlo netinkamus kandidatus tikėdamasi, kad įmonė investuos ir jį apmokys, bet tokie darbuotojai vis tiek ilgai neišdirba. Viskas galiausiai atsisuka prie valstybę: įmonė nemoka mokesčių, kuriuos mokėtų pasamdžiusi gerą darbuotoją, į biudžetą nesurenkami pinigai, o Darbo birža dar turi mokėti bedarbio išmokas.“
Dideliu konkurentu darbo jėgos importo srityje pašnekovas įvardijo kaimyninę Lenkiją, kuri sėkmingai liberalizavo savo migracijos procedūras ir darbo rinką reglamentuojančius įstatymus.
„Būna atvejų, kai pradedamas užsieniečio, pavyzdžiui, Ukrainos piliečio, įdarbinimo procesas. Kol mes įpusėjame visų formalumų tvarkymą, paaiškėja, kad tas ukrainietis jau sėkmingai dirba Lenkijoje ir dar už geresnį atlyginimą“, – sakė L.Kliukas. Jo nuomone, pagal dokumentų tvarkymo terminus Lietuva gerokai pralaimi.
Lietuviškas atlyginimas patrauklus
Lietuvoje dirbantys užsieniečiai gauna tokį pat atlyginimą kaip ir lietuviai, bet Ukrainos ir Baltarusijos piliečiams lietuviškasis atlyginimas yra gerokai patrauklesnis, mat jie uždirba kur kas daugiau, nei už tą patį darbą gautų savo šalyje.
Jo užtenka ne tik pragyventi, bet ir išlaikyti šeimai svetur. „Šie žmonės atvyksta užsidirbti ir grįžta su pinigais į šeimas“, – sakė pašnekovas.
„Lietuvoje per 2014-uosius išduota daugiau kaip 5 tūkst. leidimų dirbti ir tik 131 iš jų – darbuotojams su itin aukšta kvalifikacija. Tikiu, kad to 131 darbo aplinka yra graži, atlyginimas geras, o štai likusieji tenkinasi vidutinėmis darbo sąlygomis, – kalbėjo L.Kliukas. – Kokių nors nusiskundimų iš darbuotojų nesulaukiama, juo labiau atsižvelgiant į dabartinę situaciją Ukrainoje, dideliu privalumu laikoma saugi aplinka.“
L.Kliukas pabrėžė, kad į Lietuvą uždarbiauti imigrantai atvyksta vieni, o savo šeimas lanko per atostogas.
Verslininkai mieliau norėtų užsieniečių
Darbuotojų paieška užsiimančios kompanijos, gavusios konkrečios įmonės užsakymą, pirmiausia stengiasi rasti tinkamų kandidatų Lietuvoje. Jeigu šios paieškos būna nesėkmingos, tuomet kreipiamasi į partnerius užsienyje, ir darbuotojų žvalgytuvės prasideda tenai.
Pašnekovas pateikė pavyzdį apie darbuotojų įdarbinimą maitinimo įstaigoje. „Įsivaizduokite situaciją: restoranas kreipiasi į darbo biržą ir prašo rasti dešimt darbuotojų. Numatomas pokalbis, bet į jį ateina tik penki, o galiausiai paaiškėja, kad ir tie penki nieko bendra anksčiau su šia sritimi nėra turėję.
Atvirai kalbant, įmonės, kurios kreipiasi į mus dėl darbuotojų paieškos, jau būna šį kelią praėjusios – ne vieną mėnesį savo jėgomis ieškojusios darbuotojų Lietuvoje“, – kalbėjo L.Kliukas. Pasak pašnekovo, užsieniečio darbuotojo kvalifikacija ir dokumentai patikrinami dar jam būnant savo gimtojoje šalyje.
L.Kliuko teigimu, Lietuva nuo 1991-ųjų yra emigracijos šalis. Jei nebus rasta priemonių susigrąžinti bent daliai emigrantų ar nebus supaprastinti darbininkų iš užsienio atsivežimo įstatymai, susidursime su rimtomis problemomis. „Liberalesnis požiūris šiuo klausimu tikrai atneštų daugiau naudos – būtų sukuriama daugiau darbo vietų bei sumokama mokesčių“, – teigė L.Kliukas.
Trūkstamų profesijų sąrašo kol kas nepildys
Lietuvos darbo biržos specialistai teigia, kad trūkstamų profesijų sąrašas jau kurį laiką nesikeičia – Lietuvoje trūksta tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojų, suvirintojų, metalinių laivų korpusų surinkėjų, siuvėjų, restorano virėjų. Ar šį sąrašą reikia plėsti ir kokiomis profesijomis jį papildyti, bus sprendžiama 2015-ųjų gruodį, atlikus išsamią situacijos analizę.
Lietuvos darbo biržos Komunikacijos skyriaus vedėja Jūratė Baublienė teigė, kad sunku nuspėti, kiek iš tiesų užsieniečių domisi Lietuvos darbo rinka: „Su prašymu dėl užsieniečio įdarbinimo į darbo biržą kreipiasi darbdavys, o ne darbo ieškantis užsienietis, tad duomenų apie Tolimųjų Rytų, Malaizijos, Indonezijos regiono gyventojų domėjimąsi darbo rinka nėra. Per 2015 m. pirmąjį pusmetį buvo įdarbinti siuvėjais, grožio industrijos darbuotojais, virėjais: 24 Šri Lankos, 20 Indijos, 13 Tailando, 6 Filipinų ir 5 Kambodžos piliečiai.“
Į klausimą, ar šiuo metu esama poreikio atsivežti nekvalifikuotų darbuotojų, pašnekovė atsakė: „Apie 36 proc. darbo biržoje registruotų bedarbių ieško nekvalifikuoto darbo. Laisvų darbo vietų struktūroje nekvalifikuoti darbai sudaro apie 23 proc. Pastaruoju metu daugumoje ekonominių veiklų fiksuojamas kvalifikuotos darbo jėgos poreikio augimas, o nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis mažėjo beveik visose ekonominėse veiklose.“
