Naujas valiutos devalvacijos šokas, naftos kaina – 40 dolerių, juodasis dešimtmetis, vidurinės klasės katastrofa ir „dviem gerklėmis ryjantis“ elitas. Tai tik maža dalis tezių iš interviu su finansų grupės „Rikom“ finansininku Vladimiru Žukovskiu.
Žvaigžde tapęs analitikas ne tik nustatė Rusijos ekonomikos diagnozę, bet ir į šuns dienas išdėjo „atsargiąją“ krizės suvaldymo strategiją bei šalies ekonominės plėtros ministrą Aleksejų Uliukajevą.
Viešai niūriomis savo prognozėmis pasidalijęs V.Žukovskis sulaukė išskirtinio dėmesio – RBK televizijos laidos įrašas susprogdino socialinius tinklus, per kelias dienas jį peržiūrėjo dešimtys tūkstančių žmonių.
Savo prognozėmis ekspertas pasidalino ir su naujienų portalu ura.ru. Jūsų dėmesiui – V.Žukovskio prognozė apie regionus, praktiniai patarimai rusams ir datos, kai visiems bus labai sunku.
– Vladislavai, po jūsų neseno pasirodymo televizijos eteryje, daugelis suprato ar susitaikė su mintimi, kad rugpjūtis – daugiau ar mažiau neprastas mėnuo. Kas toliau – bankrotas ar geriausiu atveju sustiprėjusi krizė?
– Burti iš kavos tirščių – kvailas užsiėmimas. Valiuta silpnėja ir, tikėtina, kad turės būti eilinė devalvacijos banga maždaug rugsėjį, lapkritį arba gruodį.
Reikia suprasti, kad rublis jau neturi perspektyvų. Vienintelė viltis, kad nafta pakiltų iki padebesių ir jos kaina siektų 80 dolerių už barelį, o pageidautina – ir visą šimtą. Tai vienintelis dalykas, kuris išgelbėtų Rusiją.
Praėjusiais metais Rusijos ekonominės plėtros ministras A.Uliukajevas pareiškė, kad šalies biudžetas formuojamas remiantis naftos kainomis, kurios esą sieks 3650−3700 rublių už barelį „Brent“ naftos.
Tačiau naftos kaina krito, ekonomika nuosmukis – 5 proc., pramonės nuosmukis – 6 proc., apdirbamosios pramonės – 7-8 proc. Šiandien iš 14 apdirbamosios pramonės sričių nuostolingai dirba jau 11. Tai, ką mes matome šiandien, – tėra tyla prieš didelę audrą. Jei naftos kaina liks tokio paties lygio ar nors šiek tiek sustingusi, tai teks arba uždaryti valiutos rinką, arba įvesti prekybos valiuta suvaržymus.
– Kiek jūsų ekonominės prognozės skiriasi nuo A.Uliukajevo?
– A.Uliukajevo prognozės – tai ne prognozės, bet melaginga makroekonominė kvailystė. Jie stengiasi žmonėms į galvą įkalti mintį, neva pasaulyje viskas bus kaip anksčiau.
Bet jis nepateikė nei vieno makroekonominio, makrofinansinio ar geopolitinio argumento. Raskite nors vieną jo pareiškimą, kuris būtų per artimiausią pusmetį išsipildęs. Nė vieno – aš asmeniškai tai sekiau, stebėjau. Nei 1992 metais, nei 1998, nei 2008 ar 2014-2015 metais. Nė vienas postringavimas apie rublio kursą, ekonomikos augimo tempus, naftos kainas ir infliaciją nepasitvirtino.
Tai ne prognozės ir analizė, o viešieji ryšiai, propaganda ir smegenų plovimas.
Jeigu jie kiekvieną savaitę neskelbtų nesąmonių apie tai, kad pas mus jau baigėsi krizė, kad rublis netrukus brangs, nafta atpigs, kad Vakarai kalti dėl visų mūsų bėdų, tai mes jau visi pamirštume, kuo jie vardu.
Žmonės jau stengiasi nusiimti rožinius akinius ir pažvelgti sveikai į tai, kas vyksta. O jiems nori tiesiog klijais užteplioti tuos akinius, įpilti viskio, apvynioti izoliacine juosta ir dar uždėti šalmą, kad jie visiškai atitrūktų nuo realybės.
– Vadinasi, pareiškimai, kad krizės pikas jau buvo, tėra paistalai?
– Žmonėms nereikia visų šitų nesąmonių suvokti rimtai. Kai kalbama, kad viskas gerai, supraskite, kad viskas tik blogėja ir riedame į nuokalnę.
Rusijos ekonomika neturi dugno. Rublis jo iš viso neturi, todėl kad mažos pridėtinės vertės ekonomika – dezintegruota ir paremta šiurkščiu žaliaviniu oligarchiniu kapitalu, negali turėti dugno.
Mums nei 75 rubliai už dolerį, nei 90, nei 100, nei 125 – ne dugnas. Prisiminkite, kad 2008 metais doleris kainavo 22 rublius, dabar – 65. Per 6 metus rublis smuko tris kartus. Kokiame nors Tailande valiutos kursas sumažėjo vos pusantro karto, nors tai skurdi šalis, kuri gyvena tik iš turizmo.
Rublio kurso kritimas dolerio atžvilgiu nuo devintojo dešimtmečio iki 2015 metų sudarė 100 tūkst. kartų. Devintajame dešimtmetyje oficialus Sovietų Sąjungos valstybinio banko kursas sudarė 65 sovietinio rublio kapeikas už vieną Amerikos dolerį.
Nereikia pamiršti, kad 1997 metais įvyko pinigų reforma – trys nuliai buvo nubraukti. Dabar rublio kursas dolerio atžvilgiu, jeigu būtų nenubraukti sovietiniai nuliai — 63 tūkst. už dolerį. Visa tai – mūsų ekonomikos, pensijos perkamosios galios, indėlių ir atlyginimų, visuomenės požiūrio į verslą ir valstybę su jos ekonomika atspindys.
– Kokia jūsų asmeninė prognozė apie 2015-2016 metų infliacijos lygį?
– Oficialiai dabar vyksta valiutos devalvacijos šokas. Aštuonioms produktų grupėms pritaikytos sankcijos įsuko infliaciją dar metų pradžioje.
Aš manau, kad artimiausiu metu Rusijos valiuta bus devalvuota iki 85 rublių už dolerį. Bet kokiu atveju kils eilinė banga ir devalvacijos šokas paveiks infliaciją, nes esame stipriai priklausomi nuo medikamentų, maisto produktų ir buitinės technikos importo.
Žmonės pinigų beveik neturi arba turės jų vis mažiau, todėl vis mažiau išlaidaus ir infliacija tęsis visus ateinančius metus. Tikėtina, kad ji sieks 13-15 proc., bet realu, kad gali peržengti ir 20-25 proc. ribas. Kai kuriais atvejais parduotuvių lentynose išvysime ir 30 proc. pakilusias kainas. O jeigu atlyginimai ne didės, o kris, tai smogs itin skaudžiai.
– O kokios jūsų prognozės dėl mažmeninės prekybos apyvartos. Kiek ji sumažės?
– Mažmeninė prekyba jau krenta 8 proc., todėl geriausiu atveju Rusijai gresia tokia dvokianti kopūstų duobė, į kurią mes sėsime ir ten galime būti nežinia kiek metų. Tiesa, aš manau, kad ne itin ilgai, nes pradėsime ristis dar žemiau.
Betikiu, kad naftos kaina šoktų virš 60-70 dolerių už barelį, bet net jeigu toks stebuklas ir įvyktų, tai mūsų neišgelbėtų.
70 dolerių už barelį reikš, kad šalies ekonomika kitąmet toliau nekris, tačiau bus sąstingis – jokių investicijų ir jokios gamybos. Tuo tarpu visos kitos šalys vystysis. Dar blogiau, jeigu naftos kaina priartės prie 40 dolerių už barelį. Tai bus net ne pelkė – mes lėksime šachta žemyn giliai dugno link. Mūsų ekonomika yra daugiapakopė, todėl krentant naftos kainai, brangsta doleris ir krenta rublis, mažėja gamyba.
Aš esu už stiprų rublį ir aukštą perkamąją galią, tačiau turi keistis ne tik ekonominė politika, bet ir už finansus atsakinga vadovybė. Tik kol kas pas mus „vamzdžio“ ekonomika.
– Kada reikėtų vėl laukti „juodojo gruodžio“ – tokio, koks buvo pernai?
– Pas mus gali būti ir „juodasis pirmadienis“, ir „juodasis sekmadienis“, ir „juodasis šeštadienis“. Iš tiesų, prasideda „juodoji epocha“ arba „juodasis dešimtmetis“. „Juodi“ gali būti 2016ir 2017 metai, nes žmonės, kurie valdo šalies ekonomiką, nesimoko nei iš savo, nei iš svetimų klaidų.
Jie mums stato gumbus, smaugia smulkųjį verslą, gyventojus, pensininkus, mokytojus, o patys maudosi valiutoje, doleriuose. Jų šeimos, aktyvai, turtas – užsienyje.
Jie siekia, kad Rusijai būtų kuo blogiau, kad rublis būtų ypač pigus, kad vėliau, pardavę butą ten, galėtų sugrįžti ir už jį pigiai nupirkti sau kokią gamyklą. Kaip buvo 1998-aisiais: kai rinka nusmuko penkis kartus, o rublis – šešis, ir visi valdininkai, užkalę pinigų iš įvairių piramidžių, juos konvertavo į valiutą, o žlugus rinkai supirko visus atpigusius Rusijos aktyvus. Kažkas panašaus jau vyksta ir dabar.
Galbūt tuomet dar ateis investuotojai iš Amerikos, Europos ar Kinijos ir be didesnio vargo supirks visą atpigusį šlamštą pagal 92-93 metų stilių.
– Kaip ši krizė paveiks pramoninius šalies regionus, tarkime, Uralą, kuris yra mašinų gamybos ir metalurgijos centras, arba regionus, priklausomus nuo dujų ir naftos?
– Urale padėtis bus ypač sudėtinga. Mūsų regionai suliepsnos per pusmetį ar metus. Jau dabar trečdalis jų negali vykdyti įsipareigojimų, grąžinti paskolų, ir padėtis vis blogėja. Gali būti, kad išvysime vaizdelį, kuris mus grąžins į 90-uosius, kai regionai taps nemokūs ir nebus galima gauti naujų kreditų.
Uralo metalurgai, galima sakyti, pateko į savotiškus spąstus. Pavyzdžiui, pramoniniai metalai dar gali pigti 30-40 proc., tuo tarpu vario kaina nuo 2011 metų jau smuko dukart ir dar kris iki 3500 dolerių už toną.
Aliuminio kaina dabar siekia 1700 dolerių, bet lengvai gali nukristi iki 1200 dolerių. Visų regionų, kuriuose svarbi juodoji ir spalvotoji metalurgija, laukia katastrofa. Kiek kitokia situacija dėl aukso – jo kaina netgi gali išaugti dukart.
Tikėtina, kad kur kas lengviau nei likusi Rusija krizę išgyvens ir naftos bei dujų turtingi šalies regionai. Vis dėlto ir čia gyvenimas pablogės – kainos kils greičiau nei žmonių atlyginimai.
– Naftos kainos šiandien – tai Amerikos ir arabų sąmokslas prieš Rusiją? Arba arabų – prieš Ameriką ir Rusiją?
– Jokio sąmokslo nėra, tai tik mūsų valdininkų kvaili išsigalvojimai. Saudo Arabijos ir Jungtinių Amerikos valstijų santykiai dabar yra patys blogiausi per kelis pastaruosius dešimtmečius.
Bet arabai realiai vertina Amerikoje vis didesniais kiekiais išgaunamų skalūninių dujų ir vandens telkiniuose slypinčios naftos grėsmę. Didindami savo naftos gavybą jie siekia, kad valstijoms nebūtų naudinga išgauti savo naftą. Taip sudaroma milžiniška konkurencija.
– Ar tai reiškia, kad skalūnų dujos – mirtinas nuosprendis rusų naftos pramonei?
– Jeigu mes sėdėsime kaip šunyčiai ir išsižioję lauksime, tai gali tapti nuosprendžiu. Vis dėlto turime galimybių judėti į priekį, jeigu imsimės mokslinio ir techninio progreso. Tai, ką mūsų valdininkai dabar stengiasi sunaikinti, turime skubiai gelbėti ir bandyti pritraukti naujas technologijas iš Amerikos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Saudo Arabijos ir Kinijos.
Pas mus yra naftos, dujų, metalų, yra urano ir aukso. Tiesiog reikia pasitelkti galvas, užsiimti kūryba ir judėti į priekį. Reikia būti kaip kinams, kurie žingsnis po žingsnio per daugelį metų sukūrė tai, ko dabar galima jiems pavydėti.
– Kaip vis didėjanti ekonominė krizė paveiks statistinius rusus arba vadinamąją „viduriniąją klasę“, kurios atstovai turi nedidelį verslą arba gauna vidutinį atlyginimą, buvo pripratę kartą per savaitę vakarieniauti restorane ir du kartus per metus skristi į Europą? Ar jie pajus varguoliško gyvenimo „žavesį“?
– Netrukus, kaip Anatolijaus Čiubaiso laikais, prasidės precedento neturinti viduriniosios klasės likvidacija, kai tam tikrais veiksmais buvo sužlugdyta ypač didelė jos dalis. Rusijoje ji sudarė maždaug 19-20 proc. visų gyventojų. Tai buvo žmonės, kurių mėnesio pajamos siekdavo 55 tūkst. rublių, jie galėjo išvykti atostogų, pirkti automobilius (nors ir išsimokėtinai), importines prekes.
Bet šios visuomenės dalis nuolat ir negrįžtamai traukėsi. Mūsų Finansų ministerija jį naikina ir marginalizuoja. Remiantis sociologinėmis apklausomis, 2013 metais nusipirkti normalų automobilį Rusijoje galėjo 18-20 proc. gyventojų, 2014 metais tokių jau buvo tik 12-14 proc., o 2015 metais bus jau tik 8-9 proc.
Mūsų nacionalinio turto pyragas kritiškai priklauso nuo naftos, pramoninių metalų ir medienos, kurių kainos krito du kartus ir dar kris. Taigi, šis pyragas vis labiau mažės, o alkanų burnų mažiau nepasidarys.
Elitas, kuris vaizdžiai kalbant, nuo šio pyrago atsiriekdavo šimtą rublių, jo perkamai galiai mažėjant perpus, ims pjauti visus konkurentus – verslą, vidurinę klasę, mažesnes pajamas gaunančius asmenis, inteligentiją, mokytojus. Elitas bandys kimšti į dvi gerkles, o kai pyragas ims tirpti, likusius nuo jo bandys nustumti.
– Kaip?
– Mokesčiais, rinkliavomis, brangiais kreditais. Vidurinės klasės laukia didelė katastrofa.
– Ką daryti žmonėms, kur investuoti savo pinigus? Pirkti akcijas ir nekilnojamąjį turtą, auksą, bėgti į valiutos keityklas? Galite pateikti praktinių patarimų?
– Dabar galima pirkti valiutą, artimiausius 3-5 metus doleris bus bazinė valiuta. Visų žaliavinių valstybių valiuta kris, o doleris tolygiai kils. Nedidelėmis dalimis taip pat galima pirkti auksą , kuris gali tapti vienu iš svarbiausių rezervų. Ateis laikas, galbūt po metų ar pusantrų, kai auksas pagal augimo tempus aplenks dolerį.
Galima palaukti rudens ir žiemą pasekti situaciją. Auksas per dvejus trejus metus turėtų iššauti iki 2-2,5 tūkst. dolerių už unciją. Tuo tarpu investuoti į nekilnojamąjį turtą šiandien Rusijoje neverta. O pagrindinis patarimas – investuokite į save, netaupykite maistui ir vaikų švietimui, nes jie – gali būti vienintelė viltis ateityje išgyventi šioje šalyje, kurioje pensijų sistema mirusi.
Parengė Tadas Ignatavičius
