Kinija apsiperka visame pasaulyje: Prancūzijoje šios šalies piliečiai įsigyja vynuogynus ir vyno daryklas, Londone – nekilnojamąjį turtą, kitose šalyse į šios valstybės įmonių rankas pereina stambios kompanijos ir jūrų uostai.
O kaipgi Rusija, kuri giriasi esanti strateginė kinų partnerė? Padėtis liūdnoka.
Per pirmąjį pusmetį kinų investicijos 147 pasaulio šalyse ir regionuose išaugo 29,9 proc. Išimtis – tik Australija (sumažėjo 39,1 proc.) ir Rusija (nuosmukis – 25 proc.).
Investicijų vis nėra
Dar neseniai Kremlius gyrėsi, kad JAV ir ES šalių kapitalą, kuris iš Rusijos masiškai ėmė plaukti šiai prisijungus Krymą, pakeis Kinijos investicijos.
„Mes aktyviai dirbame su tų šalių, kurios nepasidavė pagundoms skelbti sankcijas, finansų įstaigomis, pirmiausia su Kinijos.
Esame įsitikinę, kad jos sugebės patenkinti mūsų naftos kompanijų finansavimo poreikius“, – praėjusį rudenį išdidžiai kalbėjo vicepremjeras Arkadijus Dvorkovičius.
Tačiau nieko panašaus nenutiko. Netgi priešingai: skelbiama, kad valstybės valdoma „Rosneft“ mažiausiai dvejiems metams atidėjo gręžimo darbus Karos jūroje esančiame naftos telkinyje.
Priežastis paprasta – dėl sankcijų įmonė nebegali įsigyti reikalingos įrangos. Kinai nepadėjo.
Panašiai nutiko ir kitoms rusų bendrovėms, puoselėjusioms planus pradėti siurbti naftą Arkties šleife.
Itin domina rusų žemė
Tačiau negalima sakyti, kad kinai išvis neinvestuoja Rusijoje. Jie tai daro, bet skiria lėšų tik tiems projektams, kurie naudingi pačiai Kinijai.
Pavyzdžiui, pinigų vamzdynams, kuriais kinams tekės rusiškos dujos ar nafta, tikrai nestinga. Tranzito keliams Europos link – taip pat.
Vis dėlto bene labiausiai kinus masina Rusijos žemės. Juokaujama, kad per pastaruosius metus rusai Pekinui perleido tiek teritorijos, kiek jis negalėjo pasigrobti per pusantro šimto metų.
Pavyzdžiui, Užbaikalės valdžia nusprendė Kinijos įmonėms 49 metams išnuomoti daugiau nei 300 tūkst. hektarų žemės ūkio naudmenų.
Stebina ne tiktai dydis, bet ir nuomos kaina – 5 doleriai už hektarą per metus.
Anot vietos valdžios, ji tokia maža, nes žemė čia labai pigi ir niekam jos nereikia.
Kai kuriuose Tolimųjų Rytų regionuose Kinijos verslininkai valdo didžiulius plotus ir be jokių tarpvalstybinių sutarčių.
Neseniai Sankt Peterburge vykusiame ekonomikos forume Žydų autonominės srities gubernatorius Aleksandras Levintalis skundėsi, kad sklypų jau trūksta saviems verslininkams.
„Ateina pas mane investuotojai ir prisiekinėja užsiimsiantys žemės ūkiu. Puiku. Tik kur?
Pasirodo, pas mus visa žemė padalyta į smulkius lopinėlius, o apie 80 procentų jų jau valdo kinai. Beje, daugiausia sėjantys dirvą alinančias sojas“, – skundėsi gubernatorius.
Savų miškų nekerta
Rusija jau senokai tapo ir medienos Kinijai tiekėja. Pekinas savo šalyje dar 1998 metais uždraudė du dešimtmečius komerciniais tikslais kirsti miškus, todėl kinų popieriaus ir celiuliozės pramonės įmonės metėsi Rusijos link.
Maža to, kinai draudžia įvežti į šalį jau apdirbtus medienos pusgaminius – galima gabenti tik nukirstus medžius.
Viskas logiška: kuo daugiau darbų atliekama valstybės viduje, tuo didesnė pridėtinė vertė.
Užtat buvęs Užbaikalės gubernatorius Ravilis Geniatulinas neseniai atskleidė, kad šiame regione kasmet nelegaliai iškertama iki 1,5 milijono kubinių metrų medienos, kuri įvairiais keliais galiausiai pasiekia Kiniją.
Veža net lokių letenas
Ką ir kalbėti apie retus gyvūnus. „Novaja gazeta“ neseniai aprašė pasienyje sulaikomų kinų kurjerių gabenamas gėrybes. Jos – įspūdingos.
Antai vienas vežėjas mėgino prasmukti su 2,5 tūkst. sabalų kailių – vienas jų Kinijoje kainuoja ne mažiau kaip 350 dolerių. Kitas gabeno 50 kilogramų varlių taukų. Kinai įsitikinę, kad šie riebalai ilgina amžių, tačiau, norint sukaupti tokį kiekį, reikėjo nužudyti kone 100 tūkst. medvarlių.
Dar vienas kurjeris įkliuvo su 300 lokių letenų, kurios Kinijoje laikomos delikatesu.
Primorsko krašte lokių medžioklė oficialiai uždrausta 1983 metais, tačiau niekas to nepaiso. Vietos gyventojai darbo neturi, o kinai už lokieną pasirengę mokėti gana dosniai.
Anot žiniasklaidos, už vieną lokio leteną tarpininkas medžiotojui pakloja 50 dolerių. Sukaupęs 300–500 tokių skanėstų perpardavėjas gabena juos į tėvynę ir laukia kinų Naujųjų metų, kai šių delikatesų kainos kaip reikiant pakyla.
Kad iš tokios nelegalios prekybos kinai nemenkai pasipelno, visiems akivaizdu.
Tačiau Rusijos biudžetui toks ekonominis bendradarbiavimas neduoda jokios naudos.
Vėl – rublio krytis
Praėjusių metų pabaigoje iki daugiau nei 100 rublių už eurą nusilpusi Rusijos valiuta šįmet buvo pastebimai atsigavusi, tačiau tik iki šios savaitės.
Prieš mėnesį euras kainavo apie 60 rublių, o vakar Maskvos valiutų biržoje tiek buvo mokama už JAV dolerį. Tuo metu euro kursas buvo pašokęs iki daugiau nei 66 rublių.
Ekspertų nuomone, tai lėmė keletas priežasčių, iš jų svarbiausios – pinganti nafta ir Rusijos banko sprendimas kuriam laikui atsisakyti intervencijų į valiutų rinką.
