Prie Poloko gamykla „Vanguard Synfuels refinery“ buvo atidaryta dar 1977 metais, tačiau prieš trejus metus uždaryta dėl aukštų dujų kainų. Bet ją įsigiję lietuviai netrukus planuoja per metus pagaminti 500 tūkst. tonų amoniako, skirto žemės ūkiui.
„Icor“ valdybos pirmininkas Andrius Janukonis viliasi, kad investicijos, kurių didžioji dalis – skolinti pinigai, sugrįš per 5–6 metus.
Lietuvių investicijomis džiaugėsi ir valstijos gubernatorius Bobby Jindalas. Anot jo, šis projektas bus svarbus postūmis Luizianai.
– Kiek laiko brandinote šią idėją?
– Ji kilo prieš metus. Imtis darbo nutarėme radę tinkamą vietą. Visos idėjos yra geros arba blogos: svarbu, ar yra prielaidų jas įgyvendinti.
Šiuo atveju infrastruktūra Luizianoje buvo pamatas šią mintį plėtoti. Ten kadaise buvo amoniako gamykla. Tačiau vėliau ji buvo priversta išsikraustyti, įrenginiai perkelti į Kiniją.
Užtat infrastruktūra, reikalinga tokiai gamyklai, liko: yra dujų tiekimo įvadai, instaliuota reikiama elektros galia, natūraliai paimamas vanduo iš gretimos upės, o svarbiausia – produktotiekis.
Juo bus galima tiekti amoniaką tiek 2000 mylių į šiaurę, tiek iki pietuose esančio Naujojo Orleano jūrų uosto.
Todėl rimtai mąstome tiek apie JAV vidaus rinką, tiek ir apie kitas šalis.
Dujų kaina Amerikoje dabar tokia, kad gamyklos produkcija galėtų būti sėkmingai eksportuojama ir į kitas šalis.
Be to, skiriasi paties amoniako naudojimas. Amerikoje naudojimas skiriasi, tarkime, nuo Europos. Pastarojoje jis yra pusgaminis, iš kurio gaminamos trąšos. O Amerikoje tai iš karto trąša – amoniakas skiedžiamas vandeniu ir įterpiamas į dirvą.
Visos šios aplinkybės leidžia tikėtis, kad galėsime sėkmingai parduoti šį produktą tiek vidaus, tiek išorės rinkose.
Tiesa, dar neaišku, kaip Amerika elgsis eksportuodama energijos išteklius – ar tai bus kompanijų reikalas, ar valstybė reguliuos šią sritį.
– Kaip suradote šį sklypą?
– Dėl to visą garbę derėtų atiduoti „Achemos“ buvusiam generaliniam direktoriui Arūnui Laurinaičiui. Jis – šio projekto partneris, jis ir subrandino šią idėją.
– Investicijos į gamyklą Luizianos valstijoje siekia 265 mln. JAV dolerių. Iš kur ketinate imti tokių lėšų, kada jos galėtų grįžti?
– Didžiąją dalį tikimės pasiskolinti pačioje Amerikoje.
Grąžos viliamės sulaukti per 5–6 metus. Dabar ten įdiegta įranga biodegalams gaminti, todėl mums reikės iš naujo sukomplektuoti gamyklą.
Tai didelė, sudėtinga 5 tūkst. tonų metalo konstrukcija.
Įrenginius pirksime iš įvairių pardavėjų, patys komplektuosime, pasitelkdami A.Laurinaičio patirtį. Mat tokios galios įranga, jeigu ją pirktume naują, kainuotų tikrai daugiau nei 265 mln. dolerių.
– Luizianos gubernatorius jau pasidžiaugė lietuvių investicijomis.
Ar sulaukėte daugiau atgarsių iš Amerikos?
– Po gubernatoriaus pranešimo šią žinią išplatino „Bloomberg“ naujienų agentūra, todėl bendrovės, kurioms įdomi ši rinka – įrangos pardavėjai ar konsultacijų, teisinės firmos mus jau susirado.
Tikiu – įgyvendindami šį projektą nestokosime partnerių.
Nuo pat pirmųjų dienų bendradarbiaujame su Luizianos ekonominės plėtros agentūra, visuomet jautėme ypač palankų jos požiūrį į mūsų projektą.
Ši agentūra mums suteiks 44,4 mln. JAV dolerių paramą.
Šiek tiek jos bus skirta daliai darbo užmokesčio bei personalo mokymo išlaidoms kompensuoti. Tačiau didžioji dalis – 40 mln. dolerių – suteikiama kaip mokesčių lengvata, nes valstija įsipareigojo mus atleisti nuo turto ir žemės mokesčių 10 metų.
Ten daug kas kitaip nei Lietuvoje. Antai mums reikėjo sutvarkyti daugybę dokumentų – pasirūpinti poveikio aplinkai įvertinimo ataskaita, gauti taršos, statybų leidimus. Iškart sutarėme dėl konkrečių darbų ir terminų. Tai įkvepia dirbti.
Labai gaila, kad tai neįsivaizduojama mūsų krašte, kuriame esi siunčiamas nuo Ainošiaus pas Kaipošių, nežinai, kada visa tai baigsis, kada ir kas tave paduos į teismą.
– Kiek Luizianoje sukursite naujų darbo vietų?
– 85 – pačiame fabrike, o dar daugiau kaip 500 darbo vietų sukurs kiti darbdaviai, kurie teiks paslaugas mūsų gamyklai.
– Ar gamykla turės vietinį vadovą, ar esate numatę direktorių iš Lietuvos?
– Apie tai kalbėti dar per anksti. Pirma teks įveikti projektavimo ir statybos laikotarpį.
Tačiau kai jau veiks gamykla, manau, kad jai turėtų vadovauti vietiniai.
Luizianos valstijoje specialistų neturėtų trūkti – mat joje gerai išplėtota chemijos pramonė.
