„Forbes“ turtuolių sąraše įsitvirtinusi milijardierė rytą atskrido iš Londono, kur gyvena. J.Baturina yra pasaulinės parodos „Expo“, vykstančios Šiaurės Italijos didmiestyje Milane, ypatingoji ambasadorė.
Šalia „Bulgari“ viešbučio esančiame parke J.Baturina įrengė savo labdaros fondo „Be Open“ paviljoną. Jame galima susipažinti su kvepalų istorija.
J.Baturinos vyras J.Lužkovas buvo atleistas iš mero pareigų 2010-ųjų rugsėjį, valstybinei televizijai prabilus apie sutuoktinių korupciją ir piktnaudžiavimą tarnyba.
Turtingiausiai Rusijos moteriai ši istorija nemaloni, tad ji itin retai kalbasi su žurnalistais.
J.Baturina turtingiausių rusų sąraše – 85-oji, pasauliniame reitinge šiemet – 1741-oji, prieš metus „Forbes“ jai skyrė 1565-ąją vietą. Turto vertė – 0,98 mlrd. eurų.
Su vyru J.Lužkovu ji susilaukė dviejų vaikų.
– Esate vienintelė Rusijos milijardierė. Jau dešimtmetis jokia kita moteris nepateko į šią lygą. Rusijos politikoje lemiamas žodis, tiesą sakant, priklauso tik vyrams. Kodėl?
– Gal mes, moterys, tiesiog esame ne tokios ambicingos, gal mums nereikia nuolat įrodinėti, ką sugebame.
Tai galiu pasakyti ir apie save.
Dešimtąjį dešimtmetį Rusijos saugumo tarybos vadovas, anuomet vienas įtakingiausių po prezidento Boriso Jelcino žmonių, mane du kartus kvietė tapti jo padėjėja. Ir abu kartus atsisakiau, nes buvau nėščia.
– Nupiešėte labai kuklios moters paveikslą. Nebūdama ambicinga, nebūtumėte sukaupusi 4 milijardų dolerių turto.
– Viso labo mėginu įgyvendinti tai, kas man įdomu.
– Santuoka su J.Lužkovu, kuris 1992–2010 m. buvo Maskvos meras, laikoma jūsų ekonominės sėkmės pagrindu. Neseniai nužudytas opozicijos politikas Borisas Nemcovas jums ir jūsų vyrui viešai priekaištavo dėl sistemingo artimų žmonių protegavimo.
– B.Nemcovas melavo. Padaviau jį į teismą, kuris pripažino B.Nemcovo teisę į savo nuomonę, bet ne kaltinimus. Įdomu štai kas: kol mano vyras buvo Maskvos meras, jis laimėjo visų instancijų teismus, po jo atleidimo pasipylė pralaimėjimai. Tokia turbūt yra Rusijos teismų sistema.
– Kokiu būdu tapote tokia turtinga?
– Anuomet ekonominė padėtis buvo palanki, ir aš priėmiau teisingus sprendimus. Pavyzdžiui, nusipirkau „Gazprom“ akcijų. Man pasisekė, nes jų vertė per pusantrų metų išaugo tris kartus.
– Gali būti. Kita vertus, esate prisipažinusi, kad davėte kyšių.
– Nereikia manyti, kad anuomet Rusijoje buvo tokių, kurie nedavė jokių kyšių. Elgiausi pagal tuometės ekonomikos taisykles.
Juk kai kyšį duodame slaugei, kad ji greičiau aptarnautų, tai taip pat korupcija.
Turime pradėti nuo tokių smulkmenų ir nuo savęs, jei norime nugalėti korupciją. 10-ojo dešimtmečio pradžioje, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, šalyje buvo tuščia ir viskas galima. Daugelis anuomet susikūrusių bendrovių dabar yra tarptautiniai koncernai.
– Tai buvo oligarchų atsiradimo laikas, tokių žmonių kaip Michailas Chodorkovskis.
– Su juo susipažinau vėlyvą devintąjį dešimtmetį, Michailo Gorbačiovo reformų politikos metais. Anuomet nebuvo galima numanyti, kaip aukštai jis pakils. Vėliau su manimi jis sveikindavosi tik tada, kai šalia būdavo mano vyras.
Mano milijardai nebuvo M.Chodorkovskiui svarbiausias dalykas man pasakyti „laba diena“. Jis net yra prisipažinęs, kad ne visuomet rasdavo kalbą su kitais žmonėmis.
– Ar teisinga, kad jis buvo nuteistas 10 metų kalėjimo?
– Bent jau antrasis teismo procesas sukėlė man daug abejonių. Priežastis, dėl kurios – pasisavinęs naftą ją oficialiai pardavinėjo – buvo nuteistas, yra visiškas absurdas.
– Rusijos ekonomika glaudžiai susijusi su Kremliaus vadovais. Kaip pasikeitė verslininkų padėtis Vladimiro Putino valdomoje Rusijoje, palyginti su B.Jelcino prezidentavimo metais?
– 10-ajame dešimtmetyje dar buvo taip, kad verslas valdė politiką ir užėmė valdžios koridorius.
– Taip sakant, jie paskyrė prezidentą. Dabar, vadovaujant V.Putinui, yra taip, kad prezidentas paskiria oligarchus.
– Nuo 2000 metų, deja, pirmiausia iškilo tos įmonės, kurios gavo iš valstybės užsakymų.
Bet juk tai nėra tikras verslas. Mano duktė universitete rašo darbą šia tema.
– Kas geriau Rusijai – oligarchai ar prezidento valdymas?
– Anuomet man nepatiko, kad oligarchai draskėsi dėl valdžios. Jei valstybė nenustato ribų, verslininkai gali greitai nusiristi iki gangsterių.
Tokia jau žmogaus prigimtis.
Ir priešingai, kai politikai pernelyg kišasi į ekonomiką, tai taip pat klaidinga.
Valstybė niekada nebuvo gera verslininkė ir niekada ja netaps.
– Ko reikia Rusijai?
– Normalios, sveikos politikos ir ekonomikos sąveikos. Kiekvienas turi rūpintis savo uždaviniais. Politikai daro politiką, verslininkai – verslą.
Tai reikia aiškiai atskirti.
– Kodėl strimgalviais palikote Rusiją 2010 metų rugsėjį jūsų vyrą atleidus iš pareigų?
– Mano vyras atsisakė paremti tuometį prezidentą Dmitrijų Medvedevą, besirengiantį antrajai kadencijai. Už tai jis atkeršijo atleisdamas mano vyrą. Tokia banali istorija.
– D.Medvedevas siekė antrosios prezidento kadencijos? Tokio sąmokslo prieš jo globėją V.Putiną iš D.Medvedevo sunku tikėtis.
– Nuo politinių vertinimų susilaikau. Pasakoju tik tai, kas buvo. Jei sėdėtumėte Kremliuje kaip valstybės vadovas, ir jūs stebėtumėtės.
– Nuo 2008-ųjų, anot žurnalo „Forbes“, praradote tris ketvirtadalius savo turto. Kas apskritai dar liko Rusijoje iš jūsų verslo?
– Vienas vienintelis viešbutis Sankt Peterburge. Buvau priversta parduoti savo bendrovę „Inteko“ už 1,2 milijardo dolerių, tai kur kas mažesnė kaina nei rinkos vertė, kuri siekė 3,7 milijardo dolerių.
Naujasis Maskvos meras Sergejus Sobianinas neteisėtai pakeitė pasirašytus nutarimus, kurie iki tol man leido iš trečiųjų asmenų įsigytuose, miestui nepriklausančiuose žemės plotuose vykdyti statybas.
Norima atimti mano nuosavybę. Dėl to vis dar vyksta teismai.
– Į Londoną pabėgęs vieno jūsų šeimos bankų „Bank of Moscow“ vadovas pasakojo, kad prezidentas D.Medvedevas nušalindamas jūsų sutuoktinį turėjo ir konkrečių asmeninių verslo interesų. Ar tiesa?
– Manau, kad turbūt taip ir buvo. Maskva – aukso kasyklos, mėgstamiausia pasiturinčių žmonių vieta Rusijoje. Vien jau paminėjus žodį „Maskva“, visiems nutįsta seilė.
O kalbant apie D.Medvedevą, nesuprantu, kodėl jis vis dar gali būti ministru pirmininku, juk gaila žiūrėti, kaip jis tvarko mūsų ekonomiką.
– Dėl ko jam priekaištaujate?
– Tvirtinimas, kad neva žemos naftos kainos ir Vakarų šalių sankcijos, įvestos dėl Ukrainos konflikto, yra kaltos dėl visų blogybių Rusijoje, – kvailystė.
Rusijos padėtis bloga, nes šalies ekonominė politika tūpčioja vietoje. Rusija pernelyg ilgai ilsėjosi ant aukštų naftos kainų.
– Ką reikėtų pakeisti?
– Ekonomika – taip pat mokslas. Jei valstybė sukurs geras bendras sąlygas, tai pritrauks investuotojų. Bet tas, kas stato užkardas ir užsakymus pakiša tik savo draugams, veja kapitalą iš šalies.
Be to, Rusijoje vis dar dominuoja monetarizmas. Kai gruodį Centrinis bankas palūkanų normas pakėlė 17 proc., daugelis bendrovių viena koja atsidūrė karste.
– Ar pasiteisina vakarietiška strategija, kurios tikslas – sankcijomis prieš V.Putino draugus ir jų bendroves paskatinti Kremlių pakeisti mąstyseną dėl politikos Ukrainoje?
– Valstybė padeda Kremliui artimoms bendrovėms.
Bet privačios ir mažos kenčia. Tai – pasibaisėtina.
– Ar Vakarai turėtų taikyti sankcijas?
– Sunku pasakyti. Vien jau dėl to, kad dėl jų ne aš sprendžiau ir jos ne man paskelbtos.
– Tačiau ar sankcijos nebuvo logiškas atsakymas į Krymo aneksiją?
– Aš esu rusė, ir mums, rusams, Krymas buvo, yra ir lieka rusiškas. Mano vyras buvo prieš, kad Krymas po Sovietų Sąjungos subyrėjimo būtų atiduotas Ukrainai. Federacijos Taryba veltui mėgino užkirsti kelią sutarčiai, kuri garantavo sienų neliečiamumą.
– Neginčytinas faktas: Rusija, įvykdžiusi Krymo aneksiją, pažeidė sutartį ir tarptautinę teisę.
– Europa, Kosovui atskilus nuo Serbijos, taip pat nesijaudino dėl tarptautinės teisės.
– Ar prieš trejus metus jūsų įkurtas labdaros fondas „Be Open“ turi tikslą politinio ledynmečio metu nutiesti tiltą tarp Rytų ir Vakarų?
– Suburiame jaunimą iš viso pasaulio, nesvarbu, iš kokių šalių, mokytis dizaino. Tam tikslui aukoju dešimt milijonų dolerių per metus.
– Nejau pasaulyje nėra svarbesnių problemų, į kurių sprendimą galėtumėte įsitraukti? Badas, karas, Ebola?
– Jei žmonės galvotų tik apie tai, kaip pasisotinti ir nugalėti ligas, tuomet nereikėtų meno.
Pasauliui reikia ir žmonių, kurie domisi grožiu ir jį ugdo.
– Ar įkūrusi „Be Open“ tiesiog nuraminate savo sąžinę?
– Priklausau kitokių filantropų giminei.
Man tiesiog malonu susitikti su žmonėmis, su kuriais aš, verslininkė, turbūt niekada nesusitikčiau.
Bet aš nepamirštu savo kilmės – mano tėvai dirbo ir uždirbdavo Maskvos staklių gamykloje. Mano šaknys man nėra nemalonios.
– Kas jus dar sieja su Rusija?
– Ten skrendu beveik kas mėnesį.
– Kaip jūs pasielgtumėte, jei Rusijoje jums būtų pasiūlytas aukštas politinis postas?
– Priklausytų nuo to, kas siūlo.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
