„Jei turiu šešerių metų programuotojo patirtį, tai, kad mokyklos laikais pardavinėjau ledus, darbdaviui neįdomu. To ir nereikia rašyti, bet, jei neturėjau jokio darbo pagal specialybę, reikia pagalvoti iš darbdavio pozicijos – ar jis mieliau rinksis žmogų, kuris dirbo, žino, kas yra darbas, ir turi patirties, ar tokį, kuris neturi jokios patirties? Tuomet, žinoma, geriau rašyti ir apie nekvalifikuoto darbo patirtį“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ tvirtina A. Kairys.
Internetinės personalo atrankos kompanijos „CV Online“ vadovė Danguolė Augustinienė atkreipia dėmesį, jog gyvenimo aprašymą reikia parengti taip, kad darbuotojui nekiltų papildomų klausimų, nes jis tikrai nesivargins paskambinti kandidatui ir pasitikslinti.
Nekvalifikuoto darbo patirtis reikalinga tik darbuotojui?
Ispanų kalbos studentė Donata Rukaitė tvirtina kol kas nematanti reikalo slėpti, kad jos pirmas darbas buvo plauti indus rūsyje be langų. Merginos tvirtinimu, ji netgi norėjusi, kad pirmas darbas būtų nereikalaujantis kvalifikacijos.
„Norėjau, kad mano pirmas darbas būtų pats paprasčiausias, kai tiesiog negalvodama turi padaryti tai, kas liepta. Tokiame darbe tiesiog reikia tavo darbo jėgos. Norėjau, kad tai padėtų suprasti, kodėl aš studijuoju ir kodėl siekiu savo tikslų. Tai naudinga ne tik integruojantis į darbo rinką, bet ir asmeniniam gyvenimui“, – įsitikinusi D. Rukaitė.
Bakalauro studijas jau baigęs ir šiuo metu banko analitiko darbą dirbantis Simonas Stonys darbindamasis neminėjo visos darbo patirties. Jo nuomone, įvairi darbo patirtis naudinga ne darbdaviui, o pačiam darbuotojui, todėl darbinantis nėra būtina gyvenimo aprašyme paminėti visus turėtus darbus.
„Darbindamasis į analitiko poziciją banke, savo gyvenimo aprašymą pataisiau taip, kad neliktų pačios paprasčiausios darbo patirties. Nežinojau, kiek tai turės įtakos, bet maniau, kad to geriau nerašyti. Kai esi jaunas, formuojasi požiūris į darbą, supranti, kas yra darbštumas, kaip atrodo darbas. Tai geriau padaryti dirbant paprastus, elementarius darbus, o ne laukti, kol teks atsakingos pareigos, ir tik tada mokytis, kaip dirbti“, – tvirtina S. Stonys.
Studijas taip pat jau baigęs Augustinas Šulija pasakoja, kad įvairūs darbai jam padėjo suprasti savo asmenines savybes, tačiau jis taip pat neminėjo visų nekvalifikuotų darbų, kuriuos teko dirbti. Šiuo metu tarptautinėje kompanijoje dirbantis vaikinas gyvenimo aprašyme paminėjo tik vieną, jo manymu, geriausiai vertinamą restoranų iš tų, kuriuose dirbo padavėju.
„Buvau vienas iš tų milijonų, kurie sakė – kada nors atsidarysiu savo bariuką, ir viskas bus šaunu. Darbas leido suprasti, kad neatsidarysiu to bariuko, nes esu ne tas žmogus, kuris atsakingai skaičiuoja pinigus. Galiu puikiai bendrauti su žmonėmis, iš jų iškaulyti, užsidirbti gerų arbatpinigių, bet tikrai esu ne tas, kuris sutvarkys dokumentus ir t. t. Tai buvo puiki pamoka“, – teigia A. Šulija.
Personalo atrankos specialistė: darbo patirtis – asmeninių savybių rezultatas
Informacinių technologijų įmonės „Baltic Amadeus“ personalo atrankos specialistės Aušros Žiogelienės tvirtinimu, kokią patirtį derėtų minėti gyvenimo aprašyme, priklauso nuo to, kas tą gyvenimo aprašymą rengia. Jei tai daro studentas, dar neturintis su norima profesija susijusios darbo patirties, geriau paminėti visus turėtus darbus.
„Tą patirtį būtina paminėti. Galbūt dirbdamas sandėlyje ar skindamas braškes jis pasiekė išskirtinių rezultatų, po kurio laiko buvo pastebėtas ir vadovavo komandai, gavo koordinuoti kažkokius darbus. Tai galima paminėti. Tai – tikrai vertinga. Manau, kad didžioji dauguma darbdavių supranta – ta patirtis yra studentiška, žmonės važiuoja pamatyti pasaulio arba įgyti patirties, užsidirbti pinigų“, – tikina A. Žiogelienė.
Jos nuomone, nė vienas darbas nėra gėdingas, tačiau, jei žmogus pretenduoja į poziciją, kurios kandidatams keliami aukštesni reikalavimai, ir žmogus turi prašomos patirties, neverta gyvenimo aprašymo per daug apkrauti kita informacija. Pasak jos, daug lemia ir asmeninės kandidatų savybės.
„Tai tokios savybės, kaip aktyvumas, noras mokytis, sužinoti. Tai – sprendimą lemiančios savybės. Darbo patirtį turbūt labiau galima vertinti kaip asmeninių savybių rezultatas. Jei žmogus aktyvus, studijuodamas jis vis tiek kažką veikia. Tai paprastai matyti per pokalbį. Žinoma, darbo patirtis tai taip pat liudija“, – komentuoja A. Žiogelienė.
Jei norite keisti profesiją – motyvuokite
Su A. Žiogeliene sutinka D. Augustinienė. Ji antrina, kad verta minėti visas darbo patirtis, nes darbdaviai teigiamai vertina bet kokį – tiek kvalifikuotą, tiek nekvalifikuotą – darbą. Ypač tai daryti ji rekomenduoja studentams ar aukštąją mokyklą neseniai baigusiems žmonėms.
„Vyresniems žmonėms, jei nekvalifikuoto darbo patirtis neturi nieko bendro su būsimu darbu, nereikėtų jos minėti. Žinoma, reikia atkreipti dėmesį, kad gyvenimo aprašyme neatsirastų vadinamoji skylė [jei laikotarpis, kai dirbote nekvalifikuotą darbą, įsiterpia tarp nurodomos patirties – LRT.lt], dėl kurios darbdavys galvos – ką jis veikė šiuos metus ar dvejus“, – pataria D. Augustinienė.
Norintiems keisti profesiją ji siūlo prie gyvenimo aprašymo pridėti ir kreipimosi laišką, kuriame derėtų argumentuoti, kodėl norite keisti profesiją. To nepadarius, anot D. Augustinienės, darbdavys tiesiog gali pagalvoti, kad daugybę metų kitoje srityje dirbęs žmogus savo gyvenimo aprašymą netyčia nusiuntė ne į tą įmonę.
„Jeigu visą gyvenimą dirbote žurnalistu, o dabar norite eiti dirbti kasininku, jūsų nepriims. Tiesiog pagalvos, kad kandidatavote ne į tą poziciją [...], kad toks žmogus kasininku nedirbs. Tokia yra nusistovėjusi nuomonė, todėl kreipimosi laiške turėtumėte labai tiksliai paaiškinti, kodėl norite keisti darbą. Kito etapo gali ir nebūti, darbdavys gali ir nepakviesti“, – sako D. Augustinienė.
Potencialiam darbdaviui turi nekilti papildomų klausimų
Psichologo A. Kairio teigimu, kokia darbo patirtis minima gyvenimo aprašyme, priklauso nuo aplinkybių. Jis pataria visuomet galvoti iš priešingos pusės – ką bus svarbu pamatyti darbdaviui, skaitančiam gyvenimo aprašymą.
„Jei turiu šešerių metų programuotojo patirtį, tai, kad mokyklos laikais pardavinėjau ledus, darbdaviui neįdomu. To ir nereikia rašyti, bet, jei neturėjau jokio darbo pagal specialybę, reikia pagalvoti iš darbdavio pozicijos – ar jis mieliau rinksis žmogų, kuris dirbo, žino, kas yra darbas, ir turi patirties, ar tokį, kuris neturi jokios patirties? Tuomet, žinoma, geriau rašyti ir apie nekvalifikuoto darbo patirtį“, – tvirtina A. Kairys.
Jo teigimu, pirmą kartą žmogaus gyvenimo aprašymas dažniausiai skaitomas 0,5–1 min., todėl jame reikėtų surašyti tik svarbią informaciją. Pasak psichologo, jei informacijos bus per daug, greitai gyvenimo aprašymą peržiūrintis darbdavys ar personalo atrankos specialistas gali atkreipti dėmesį į neesminę nekvalifikuoto darbo patirtį.
D. Augustinienė siūlo gyvenimo aprašyme informaciją nurodyti taip, kad potencialiam darbdaviui nekiltų papildomų klausimų – kodėl kandidatas nori keisti profesiją, kodėl jo gyvenimo aprašyme atsiranda laikotarpis, kai nenurodoma, kuo kandidatas tuo metu buvo užsiėmęs, kokį darbą dirbo.
„Dėl didelio gyvenimo aprašymų skaičiaus darbdavys tikrai nepakels ragelio ir nepaskambins paklausti – kas atsitiko. Venkime tokių dalykų. [...] Turime pateikti tokį gyvenimo aprašymą, kokio darbdavys nori, todėl, prieš kandidatuojant į tam tikrą darbą, reikėtų gerai išstudijuoti, kokia tai įmonė, kokios jos vertybės, ko jie nori iš būsimo darbuotojo“, – tikina D. Augustinienė.
A. Kairys taip pat rekomenduoja pagalvoti, kaip informaciją gyvenimo aprašyme pateikti patraukliai, bet perspėja, kad nederėtų meluoti. Jo teigimu, informaciją reikia pateikti taip, kad ją būtų lengva suprasti ir ji sudomintų darbdavį.
