Ant laikraščiu apklotų plastmasinių dėžių alaus tarai krauti, ar brezentiniuose maišuose sustatyti pieno buteliai, varškės maišeliai ar sūrio gabalai pirkėjų laukia nuo septynių ryto. Kokie dar stalai ir šaldytuvai? Tik Kalvarijų turgaus apsilupsi siena, lipnus šaligatvis ir nususę turgaus karveliai. Už dviejų metrų – Kalvarijų gatvė su savo keturiomis eismo juostomis.
Ką bedarytų viešosios tvarkos sergėtojai, paklausos ir pasiūlos dėsnis – stipresnis. Bus kas perka, atsiras ir parduodančių. Kalvarijų patvoryje maistas beveik nuo šaligatvio paskanauti siūlomas nuolatos. Tačiau tokios sąlygos vilniečių pirkėjų nebaugina.
„Niekas nebaisu“, – numojo ranka pagyvenusi pirkėja, čežanti perliniais karoliais. Yra gyvenime mačiusi baisesnių dalykų, nei pienas ant stotelės šaligatvio. Patarė ir man pirmiau paragauti, o po to spręsti. Dirbtiniai perlai ir gyvenimo patirtis buvo gerokai per mažai, kad ryžčiausi grindinio produktų degustacijai.
Jai karštai antrino jos draugė, jau verdama savo piniginę pienui ir varškei pirkti. Stotelės šurmulyje taip pat pakalbinta jauna šeima teigė tokios produkcijos taip pat nesibaidanti. Neš pienuką vaikams. Jų sėkmės paslaptis – varškę ir pieną spėti nugriebti dienos pradžioje, kol produktai dar nespėję perkaisti vasaros saulėje.
Kainos mažai skiriasi
Pieno produktų kainos prekyvietės viduje ir patvoryje skiriasi, tačiau nedaug. Pusė kilogramo varškės Kalvarijų turgaus salėje kainuoja 1,45 euro. Du litrai pieno – 1,45 euro. Varškės sūris be prieskonių kainuoja apie 1,4 už maždaug 300 gramų gabalą.
Puskilogramis varškės nuo šaligatvio pirkėjams atsieis 1,4 euro, 1,5 litro pieno – eurą. Didelis gabalas varškės sūrio stotelėje kainuoja apie 2 eurus.
Pieno produkcijos kainos prekybos centruose – kiek didesnės. Litras pieno kainuoja maždaug 0,8 euro, didelis gabalas varškės sūrio – apie 1,5 euro. Pusė kilogramo varškės atsieina apie 2 eurus.
Tačiau pieno produktų mėgėjai, kaip ir patys turgaus pardavėjai tvirtina, kad pieno produkcija turgavietėse yra šviežesnė, sveikesnė ir skanesnė. Tikras lietuviškas produktas iš pirmų rankų, taip sakant.
Nesibaigianti kova
Saulės nugairinti patvorio prekeiviai nemėgsta valdžios atstovų ir žurnalistų. Supranta, kad po rašinių ir siužetų juos vėl patikrins ir išvaikys. Bet paskui viskas bus kaip buvę. Viešosios tvarkos arba maisto kokybės sargų reidai – neveiksmingi. Vilniaus savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas Andžej Dinikis teigė, kad šiemet dėl nelegalios prekybos šalia Kalvarijų turgaus jau surašyta 15 protokolų.
Tačiau, specialisto teigimu, viešosios tvarkos sergėtojams ne visada lengva tokius prekeivius bausti, kadangi turgaus riba nėra aiški.
„Tikrosios jų ribos nesibaigia ties mūrine siena Kalvarijų gatvės, šalia stotelės. Nežinau, matosi ten ar ne, bet jie buvo netgi žaliais dažais ant šaligatvio nupiešę savo teritorijos ribas. Turgaus teritorijos ribose viešosios taisyklės negalioja, kadangi tai yra ne valstybinis turgus, ne valstybė jį administruoja, o privatininkai. Mes ten neįgalioti tikrinti“, – paaiškino pašnekovas.
Seniūnijos dažniausiai neišduoda leidimų prekiauti turgaus nuošalėje, todėl viešosios tvarkos specialistai iškart žino, kad stotelės prekybininkai jų neturi.
„Tai – ne tik Kalvarijų turgaus problema. Ir Halės turguje jie renkasi. Esmė – tie prekiautojai jau žino per tiek laiko, kad mes atvažiuojam ne šiaip sau, ir dažniausiai netgi nepasiėmę prekių, palieka jas, ir pabėga. Ir negrįžta, kol mes neišeiname“, – pasakojo A.Dinikis.
Jo teigimu tokie prekybininkai dažniausiai neturi pinigų nusipirkti leidimams prekiauti turguje, ir neišgali išsipirkti prekystalio, nes prekiauja nedideliu produkcijos kiekiu.
Viešosios tvarkos skyrius bandė dėl šios problemos kalbėtis su Kalvarijų turgaus administracija. Tačiau pastangos išderėti prekeiviams simbolinį mokestį buvo bergždžios.
