Kompanijas „Hostinger“ ir „IĮ Hosting Media“ valdęs A.Rapalis per kelerius metus užsidirbo saldžiam gyvenimui ir net nuosavam „Ferrari“.
Tačiau pamėginęs susekti, kokių ir kiek paslaugų siūlo jo įkurtas „Hostinger“, supranti, kad čia pats velnias koją nusilaužtų. Ką reiškia visa ši painiava?
Į klausimus, kas yra tas „hostingas“, kaip veikia šio verslo modelis, ar galėjo tiek pinigų legaliai uždirbti A.Rapalis ir kodėl jo paslaugos sulaukia šitiek skundų, atsakė daug metų panašia veikla užsiėmęs duomenų centro „Nuclear Bunker“ ir svetainės draugas.lt savininkas Marius Pareščius.
– Tai kas gi yra tas hostingas, arba lietuviškai – svetainių prieglobos paslauga?
– Interneto svetainei reikalinga fizinė vieta, kur ją galima laikyti, – kažkoks kompiuterio resursų gabaliukas.
Vienu atveju tai gali būti serverio dalis, kitu – visas serveris, trečiu – debesis iš kelių ar kelių šimtų serverių.
Jei nori susikurti svetainę, privalai įsigyti vietą, kur ją laikysi.
Paslaugos savikaina priklauso nuo reikiamų techninių resursų, o kaina – nuo kainodaros.
Yra visokių papildomų paslaugų – anonimiškumo apsauga, apsauga nuo per didelio vartotojų skaičiaus, įsilaužėlių.
Visa tai kelia kainą.
– Kaip tai vyko A.Rapalio populiariausios paslaugos „Hosting 24“ atveju?
– Čia buvo dar kitoks verslo modelis. Jie startavo pasiūlę vartotojui nemokamą svetainių prieglobą. Vartotojas gaudavo tam tikrą vietą, kur galėjo laikyti svetainę nemokamai.
Tačiau jei siunčiamų duomenų apimtis viršija numatytą kiekį, tavo planas automatiškai virsta mokamu.
Pavyzdžiui, turi 100 lankytojų, kurie tavo svetainėje peržiūri po nuotrauką, – tai nemokama. O jei 200 lankytojų pradeda siųstis vaizdo filmus – viršijai resursus, tad susimokėk.
Toks verslas gana įdomus. Pirmus metus dažniausiai tik investuoji į techninius resursus ir iš savo kišenės moki už vartotoją, o po to lauki, kol pinigai grįš.
Dalis tavo klientų, pamatę, kad jau turi susimokėti, pabėga pas pigesnį konkurentą, o dalis tiesiog apmoka sąskaitas.
– Tai nėra sukčiavimas?
– Viską puikiai žinojai jau sudarydamas sutartį – ten viskas aiškiai aprašyta.
Tokiu būdu „Hostinger“ per labai trumpą laiką susirinko kelis milijonus klientų. Tai milijoninė kompanija, didžiausia svetainių prieglobos teikėja Lietuvoje. Daugelis klientų dabar jau užsienyje, tačiau yra ir Lietuvoje.
Sakykime, kad jiems šis modelis labai pasisekė. Pasaulinėje rinkoje jie buvo labai žinomi. Tekdavo sutikti tarptautinėse konferencijose, visi su jais sveikinosi.
– Ar tai įmanoma neturint milžiniško pradinio kapitalo?
– Nereikia to kapitalo. Pavyzdys – 1000 eurų tau užteks 3–4 mėnesiams išsinuomoti serverį.
Surink kelis klientus, kurie neš pinigus už mokamą prieglobą, ir jau uždirbi.
Mačiau jaunimo, kuris pradeda net turėdamas mažesnius pinigus, ir uždirba. Nedaug, bet uždirba.
O „Hostinger“ startavo Lietuvoje, pirmieji keli šimtai klientų prieš kokius aštuonerius metus buvo surinkti čia.
Po to perki reklamą, kuri paslaugas ir augi. Dabar „Hostinger“ yra kelios Kipre ir Lietuvoje registruotos įmonės.
Iš Lietuvos dirba su Europos klientais, čia sėdi techninė pagalba, informacinių technologijų specialistai, administratoriai. Kaune įdarbinta keliasdešimt žmonių.
– Tačiau atidžiau paieškojęs aptinki, kad su „Hostinger“ ir „IĮ Hosting Media“ vėliava internete daugybė skirtingų paslaugų: „2freehosting“, „Youhosting“, „Hostinger24“, „VPS.me“. Ir tai tik maža dalis to, kas gali pasirodyti A.Rapalio imperija.
Kam tiek visko reikia?
– Priežasčių yra įvairių. Vienas dalykas – sugalvoji kokį nors naują svetainių prieglobos formatą.
Pavyzdžiui, siūlysi tik svetainių architektams prieglobą ir kursi būtent jiems patraukliausią paslaugą ir kainodarą. Sugalvoji tinkamą pavadinimą ir reklamuoji jį tik architektams.
Arba sugalvoji eiti į naują rinką, kurioje tavo senas pavadinimas nepriimtinas ir nieko nesako, kur žmonių poreikiai ir norai kitokie.
Vėl sukuri kitą pavadinimą ir reklamuoji jį. Tokiu būdu ir išauga panašias paslaugas siūlančių ir iš vieno taško valdomų, bet šiek tiek skirtingas kainas ir paslaugas teikiančių svetainių skaičius.
Jų atveju, kai kompanija pradėjo plėstis į tolimus pasaulio regionus, atsirado poreikis įdarbinti žmones vietoje. Techniniai darbuotojai turi būti kiek galima arčiau kliento, dėl to yra specialistų ir Brazilijoje, ir Malaizijoje, Singapūre. Reikia mokančių vietines kalbas.
Ir serverius pradedi kelti kuo arčiau klientų. Jei tavo klientas JAV ir jis užsako svetainę, kuria naudosis JAV vartotojai, serveris negali būti kur nors Ukrainoje, nes viskas veiks labai lėtai ir žmonės bus nepatenkinti.
Todėl ir negali visų aptarnauti iš kažkur įrengto vieno duomenų centro. „Hostinger“ turėjo dalį nuosavų serverių, kurie buvo pajungti duomenų centruose visame pasaulyje, o dalį nuomojosi.
– Visa tai atrodo labai įtikėtina, bet surinkus pinigus net iš kelių milijonų klientų reikia labai nemažai sumokėti už visą šią infrastruktūrą.
Negi galima uždirbti milijonus taip greitai?
– Kai dirbau su viena rimta prancūzų kompanija, ji Europoje turėjo pusę milijono klientų.
Tais laikais iš vieno imdavo ir daugiau kaip po 10 eurų, dabar viskas labai smarkiai atpigo – imsi 2 ar 3 eurus.
Tačiau kai „Hostinger“ turi milijonus klientų, jo pajamos irgi milijoninės. Kažkada pelningumas šiame versle buvo šimtais procentų, dabar – iki 35 proc.
Šis verslas visiškai įmanomas, galima pradėti nors dabar ir normaliai uždirbti.
Aišku, dabar reikės didesnių investicijų, tačiau galiausiai viskas susiveda į tai, kaip organizuoji įmonės valdymą.
Kuo mažiau reikės darbuotojų, kuo efektyviau panaudosi kiekvieno serverio resursus – vartotojai niekuomet nesunaudoja tiek, kiek užsisako, tad gali tą patį serverį nuomoti keliems. Pavyzdžiui, buhalterija dirba tik dieną, o filmus žmonės žiūri vakare.
– Tačiau kai visi pradėjo kalbėti apie „Hostinger“, iškart išgirdome labai daug skundų, kad jų paslaugos buvo teikiamos nekokybiškai, buvo siekiama nesąžiningai apmokestinti.
– Apie skundus galiu papasakoti, nes pats jų sulaukiu. Pavyzdžiui, leidi vartotojams naudoti nemokamas svetaines ir suteiki joms nemokamą vietą. Kol vartotojas mažiukas, jis džiaugiasi.
Bet vieną dieną jis išauga ir jau turi mokėti.
Ir tada tie, kurie užmiršo sutartį ir tiki, kad yra nemokamų pyragėlių, įniršta: „Nieko nedarysiu, išsikelsiu, į teismą paduosiu.“ Didžioji dalis piktų komentuotojų ir yra tokie.
– Tačiau A.Rapalį nužudė. Ir tai padarė paties į namus pasikviestas nepilnametis.
Ką bendra svetainių priegloba gali turėti su nepilnamečiais?
– Turiu aš vieną mintį, ką jie ten veikė. Manau, kad jis iš tų nepilnamečių augino techninės pagalbos personalą.
Mačiau ne vieną jaunuolį, kuris dirbo tokį darbą. Jiems reikia įgūdžių – mokėti kliento kalbą, minimaliai išmanyti kompiuterį. Per dvi savaites gali paruošti bet kokį žmogų.
