Apie 14 mln. žmonių buvo deportuoti į Vokietijos reichą ir priverstinai įdarbinti nacių Vokietijoje. Tarp jų buvo nemažai Lietuvos gyventojų.
Prievarta dirbo ir koncentracijos stovyklose kalėjo 30 tūkst. Lietuvos piliečių, tarp jų – 10 tūkst. žydų. Karo pabaigoje išlaisvinimo sulaukė tik apie 20 tūkst. lietuvių ir 2-3 tūkst. žydų.
Po karo priimti Vokietijos įstatymai nenumatė kompensacijos už priverstinį darbą. Nei Vokietija, nei jos kompanijos, kuriose priverstinai dirbdavo deportuoti žmonės iš pradžių neketino atlyginti žalos. Nukentėjusiųjų bylinėjimasis Vokietijos teismuose buvo nesėkmingas dėl įvairių priežasčių, tarkime, senaties termino taikymo, nepalankų tarptautinių sutarčių.
Tik 1998-2000 metais įvyko tarptautinės derybos dėl kompensacijų asmenims, dirbusiems priverstinį darbą nacių Vokietijoje. Jos buvo vainikuotos Vokietijos ir jos kompanijų įsipareigojimu per Vokietijos fondą „Atmintis, atsakomybė ir ateitis“ ir jo partneres organizacijas – Susitaikymo fondus, išmokėti 5 mlrd. Vokietijos markių (apie 2,5 mlrd. eurų).
Vokiečiai buvo dosnūs
Iš Vokietijos fondo Lietuvoje išmokas gavo buvę konclagerių (įtrauktų į oficialų konclagerių sąrašą) ir getų kaliniai – po 15 tūkst. markių (apie 7,5 tūkst. eurų);
piliečiai, buvę kitose priverčiamojo laikymo vietose, laikymo sąlygomis panašiose į konclagerius, tiek Vokietijos teritorijoje pagal 1937 m. sienas, tiek jos okupuotose kitų šalių teritorijose (įtrauktose į Vokietijos fondo patvirtintą priverčiamojo laikymo vietų sąrašą) – iki 6 tūkst. markių (apie 3 tūkst. eurų);
piliečiai, deportuoti į Vokietijos imperijos teritoriją pagal 1937 m. sienas arba į jos okupuotas teritorijas ir priversti dirbti pramonės įmonėse, valstybiniame sektoriuje arba komunaliniame ūkyje bei laikyti kitokiomis, panašiomis į įkalinimą, sąlygomis – iki 4,2 tūkst. markių (apie 2,1 tūkst. eurų).
Atitinkamą kompensaciją gavo ir Lietuvos valstybė.
2 mln. markių (1 mln. eurų) buvo padalinti perpus. Viena dalis buvo skirta žydų reikmėms, kita – panaudota Veisiejų (Lazdijų rajonas) globos namų, kuriuose ketinta apgyvendinti nuo vokiečių okupacijos nukentėjusius Lietuvos gyventojus, statyboms.
Kurį laiką gyveno tik trys žmonės
Kai 1998 metais lankiausi dar dažais kvepiančiuose Veisiejų socialinės globos namuose, juose radau tik tris gyventojus ir personalą. Šalia Veisiejų miestelio, Ančios ežero pašonėje, pušų apsuptyje rymantys ištaigingi globos namai buvo tuštutėliai. Tuo tarpu pačiame Veisiejų miestelyje, krosnimi kūrenamuose parapijos namuose visi norintys jau netilpo.
Anuomet naujųjų globos namų vadovas Vygandas Mozeris, kuris juose tebedirba iki šiol, tikino, kad globos namų kambariai kaipmat būtų užpildyti, jei nebūtų taikomas reikalavimas – priimti tik nukentėjusius nuo vokiečių okupacijos.
1998 m. atidaryti, maždaug 11 mln. litų kainavę (kitą dalį lėšų skyrė Lietuvos vyriausybė), jie dar kurį laiką stovėjo pustuščiai ir tik po poros metų valdininkai susigriebė ir pakeitė taisykles.
„Pradžia buvo tikrai nelengva. Iš pradžių buvo laikomasi kategoriškos nuostatos – į namus priimti tik nuo vokiečių okupacijos nukentėjusius Lietuvos gyventojus. Paskui buvo nuspręsta įleisti apskrities žmones, o kai ir tų neužteko, tada pradėjo priiminėti iš visos Lietuvos“, – pasakojo globos namų direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Vincas Leščinskas.
Šiandien šiuose namuose tuščių vietų nėra. Čia gyvena 135 gyventojai, tačiau pirmumo teisė nukentėjusiems nuo okupacijos yra išlaikyta.
Pasak globos namų socialinės darbuotojos Sonatos Varnelienės, juose gyvena ir trisdešimtmečiai, ir devyniasdešimties metų senoliai. Dauguma jaunesnio amžiaus gyventojų turi protinę negalią.
Senbuviai ragavo vokiškos duonos
Per visus Veisiejų globos namų gyvavimo metus čia jau gyveno ne viena dešimtis nuo vokiečių okupacijos nukentėjusių žmonių. Šiuo metu tokių yra šeši – vienas vyras ir penkios moterys. Karo metais jie visi dar mažamečiai į Vokietiją buvo išvežti kartu su tėvais.
Iš Alytaus kilęs Pranas Gylys, visų švelniai vadinamas Pranuliu – vienas pirmųjų šių namų gyventojų. Jau, sako, ir suskaičiuoti sunku, kiek metų čia praleista – kokių šešiolika.
Rankdarbiais garsėjanti Gražina Elsterienė globos namuose gyvena penkiolika metų. Jai įkandin čia persikraustė ir sesuo. Jos abi su tėvais iš Vilkaviškio rajono taip pat buvo išvežtos į Vokietiją.
„Buvome neilgai, gal keletą mėnesių. Vėliau gavome pinigines kompensacijas. Man gera čia gyventi“, – triūsdama prie rankdarbių netuščiažodžiavo moteris.
83 metų Onutė Čiplienė, kaip ir daugelis nukentėjusių nuo okupacijos, čia atkako iš Vilkaviškio. Karo metu su tėvais ir broliu buvo išgabenta prie Oderio upės. Sako, kad besitraukdami vokiečiai jų šeimą ir visą kaimą evakavo.
Jaukiame jos kambaryje – daug gėlių, sienas dabina iš namų atsigabenti šventųjų paveikslai, balkone želia pomidorų daigai. Nuo 2000 metų slaugos namuose gyvenanti Onutė sako, kad čia – jos namai, todėl ir tvarkosi kaip namie. Ji turi gėlyną prie slaugos namų, nedidelį daržą, kuriuo su meile rūpinasi.
„Mane visi myli ir aš visus myliu. Apsipratau ir niekur iš čia jau neisiu“, – šypsosi kalbi moteris.
Paklausta, ar šiuose namuose nepavyko susirasti antrosios pusės, Onutė numoja ranka: „Kur jau čia man“. Tuo tarpu globos namų darbuotojai juokiasi, kad visada geros nuotaikos ir kitais besirūpinanti Onutė ne vienam šių namų gyventojui būtų prie širdies. Tik ji nenori.
O štai kita namų gyventoja – Severina kaip tik ruošiasi vedyboms. Buvusi dizainerė, populiarus modelis čia susirado žmogų, su kuriuo nori būti kartu. Aukštąjį išsilavinimą turintis jos išrinktasis mūsų viešnagės metu buvo išvykęs į pažintinę kelionę.
„Dukros palaiminimą gavau, dabar liko tik šampano išgerti“, – juokiasi moteris.
Namų išlaikymas brangiai kainuoja
Erdviuose globos namuose teikiamos socialinės ir medicininės paslaugos, netrūksta įvairių renginių ir būrelių.
Pastatas didelis, šildomas elektra, todėl pasak V. Leščinsko, jo išlaikymas nemažai kainuoja.
„Norėjome keisti šildymo sistemą, įdiegti bioterminį šildymą, pakeisti perdangas, langus, stogo dangą. Buvo paruoštas projektas, iš valstybės gavome 2,9 mln. litų, tačiau jų neužtenka, trūksta 900 tūkst. Pasiūlė patiems užsidirbti, bet mes esame biudžetinė įstaiga, mokamų paslaugų neteikiame“, – guodėsi V. Leščinskas.
Atvyksta taip, kaip stovi
Pasak globos namų darbuotojų, žmonės vis dažniau prašosi į panašius namus.
Medicinos reabilitacijos vadovė Zita Narkevičienė sako esanti paskutinės kartos, kuri dar prieštarautų dėl tėvų atidavimo į tokius namus, atstovė.
„Tačiau dirbdama šioje sferoje, pritariu tokiam sprendimui, nes namuose slaugyti neįgalų žmogų yra labai sudėtinga. Pagarba ir meilė tėvams juos lankant yra daug didesnė, negu kasdienybėje“, – pastebi ji.
Jai antrino V.Leščinskas, kurio akla 91 metų motina gyvena Veisiejų globos namuose. Sūnus, atvykęs į darbą, kaskart užsuka jos aplankyti.
Globos namų darbuotojai pasakojo, kad daugelis čia atvykusių žmonių nežinojo, kas yra jūra, o dabar kasmet prie jos nuvažiuoja. Močiutės iš vidurio kaimo neįsivaizdavo, ką reiškia švęsti gimtadienį, o čia jas sveikina, visi kartu valgo tortą. Iš kaimo gilumos atėjusiems žmonėms trūkdavo kasdienių higienos įgūdžių, kartais jie nežinodavo net kam skirtas klozetas – ar veidui praustis, ar kam kitam.
Retas kambarys, kuriame teko lankytis, priminė namus. Nedažnas šių namų gyventojas turi kažką asmeniško, kas juos primintų – nuotraukų, kambarinių gėlių.
„Jei matytumėte, kaip dauguma žmonių čia atvyksta, tokių klausimų nekiltų. Dažnas čia pasirodo be jokio krepšio, tik su tuo, ką vilki. Deja, kol kas tokia yra realybė“, – sakė iš dalies už Vokietijos markes pastatytų namų darbuotoja Z.Narkevičienė.
