Kooperacija – organizacinis ginklas
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) direktorė dr. Rasa Melnikienė, apžvelgusi kooperacijos raidą Lietuvoje, atkreipė dėmesį į tai, kad kol kas dar nėra apčiuopiamų rezultatų – kooperatyvų skaičius nedidėja taip sparčiai, kaip tikimasi. ES paramos sklaida per juos taip pat nebuvo didelė. Nuo 1999 m. daugiausiai kooperatyvų kūrėsi agroserviso srityje, o nuo 2006 m. situacija keitėsi – vis daugiau kooperatyvų pradėjo užsiimti žemės ūkio produkcijos gamyba.
LAEI atlikta apklausa rodo, kad net 80 proc. žemdirbių kooperuodamiesi tikisi geresnių produkcijos realizavimo sąlygų. „Kooperatyvas yra reikalingas tada, kai reikalingos bendros investicijos. Jeigu ūkininkai nemato poreikio investuoti, jie nemato poreikio ir kooperuotis“, – pastebėjo R. Melnikienė. Ji įsitikinusi, kad didelės pridėtinės vertės kūrimas neatsiejamas nuo žinių, kurios yra svarbiau negu investicijos ar nauja technika.
Direktorė pabrėžė neformaliojo ūkininkų bendradarbiavimo, kaip alternatyvos formaliajam kooperavimuisi, naudą ir ypač akcentavo vadybos reikšmę kooperacijoje.
Pasak Aleksandro Stulginskio universiteto prorektoriaus prof. Jono Čapliko, ekonomikoje viskas grindžiama lūkesčiais. O juos riboja nemažai veiksnių: mažas veiklos mastas, panašių produktų gamyba, diskriminacinės sąlygos rinkoje, kai savo sąlygas primeta perdirbėjai, stambūs ūkiai.
Silpnesniųjų rinkos dalyvių organizacinis ginklas yra kooperacija, leidžianti išvengti daugelio rinkos nesėkmių. Taip įgyjama stambaus rinkos žaidėjo požymių, neprarandant savų tikslų. „Susikooperavusių ūkininkų ūkių konkurencijos galios sustiprėja, jie įgyja derybinę jėgą su supirkėjais ir tiekėjais. Juk šluotą perlaužti sunku, o po atskirą ražą – lengva“, – kalbėjo profesorius, pabrėžęs, kad reikia galvoti ne tik apie tai, kaip suburti kooperatyvo narius, bet ir apie tai, kad jie jaustų naudą ir, pasitaikius naudingesniam pasiūlymui, tiesiog neišsibėgiotų.
J. Čaplikas akcentavo, kad kooperatyvui labai svarbu profesionali konsultacinė parama, kooperacijos dalyvių pasitikėjimą turintis lyderis ir iniciatorių komandos susiformavimas, veiklos skaidrumas ir kooperacijos narių įtraukimas į sprendimų priėmimą bei kiti veiksniai.
Kooperacija buvo, yra ir bus remiama per Lietuvos kaimo plėtros programų priemones. Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento direktorė Vilma Daugalienė diskusijos dalyviams pristatė Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos galimybes smulkiųjų ir vidutinių ūkių plėtrai bei kooperacijai skatinti.
Smulkieji ir vidutiniai ūkiai sėkmingai pasinaudojo ES parama ir 2007–2013 metais. Žemės ūkio kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“, suderinęs tradicinę kooperaciją su sukurtu ūkininkų tinklu, šiandien minimas kaip puikios inovacijos pavyzdys. Kooperatyvas administruoja mobiliųjų ūkininkų turgelių veiklą ir vienija produkciją gaminančius bei parduodančius ūkininkus.
Pasak kooperatyvo direktoriaus pavaduotojos Vilmos Eimutienės, natūralius maisto produktus populiarinantis kooperatyvas turi tik 12 tikrųjų narių, bet dirba su daugiau kaip 200 kitų ūkininkų. Prekiaujama ne tik turgeliuose Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose – kooperatyvo narių produkcijos jau galima rasti ir viename prekybos centre Vilniuje.
Kooperatyvas neturi bendro aruodo – ūkininkams suteikiama galimybė kiekvienam atskirai užsidirbti sau pajamas. „Vykdome savikontrolę – patys ūkininkai stebi, kas ir kaip prekiauja turgelyje. Ir tai duoda tikrai gerų rezultatų“, – sakė V. Eimutienė. Paklausta, kur glūdi kooperatyvo sėkmės priežastis, ji ilgai negalvojusi atsakė, kad svarbiausia – idėja, entuziazmas ir tikėjimas, kad padarys tai, ko anksčiau nebuvo.
Įgauna pagreitį
Diskusijos dalyviai sutarė, kad šiandien tradiciniams kooperatyvams reikalingos naujos kooperacijos formos, būtina tobulinti Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą. Ne vienas įsitikinęs, kad svarbu ne didinti kooperatyvų skaičių, o plėsti jau esamus. Parama taip pat turėtų būti susieta su kooperatyvų narių skaičiumi – kuo daugiau narių, tuo parama didesnė.
Žemės ūkio skyrių atstovai pastebėjo, kad kaime vis dar išlieka bendruomeniškumo ir gerosios patirties trūkumo problema. Žmonės vis dar įsitvėrę laikosi lietuviškojo „aš“ ir baidosi tapti „mes“.
Žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stančiko nuomone, nors vienas pagrindinių kooperatyvų tikslų yra ekonominė nauda, tačiau kartu sprendžiamos ir socialinės problemos. Anot jo, tapti kooperatyvo nariu reikėtų skatinti per mokestinę politiką. Kaimo turizmo asociacijos vadovo Lino Žabaliūno nuomone, šiandien ypač daug reikėtų kalbėti apie paramą rinkodarai, vadybos inovacijoms, nes produkcijos jau prigaminta, reikia ieškoti, kaip ir kur ją galima parduoti.
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovo Vido Juodsnukio teigimu, ūkininkams reikia naujovių ir profesionalių konsultantų, kurie specializuotųsi kooperacijos srityje. „Ūkininkams aktualiausios realizacijos problemos, mums reikėtų logistikos centrų. Labai svarbu ir geroji patirtis – geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti“, – kalbėjo V. Juodsnukis, besidžiaugiantis, kad tarp jo vadovaujamų ūkininkų kooperacija įgauna pagreitį.
Racionalių patarimų negailėjo ir Lietuvos centrinės kredito unijos vadovas Fortunatas Dirginčius, pastebėjęs, kad kaime neišnaudojamas kooperacijos potencialas. „Reikia labai stipriai dirbti su rinkodara. Būtina sąlyga išgyventi kooperacijai – formuoti savo nuosavą kapitalą, – sakė F. Dirginčius.
Šios ir visos kitos diskusijoje išsakytos mintys suguls į rengiamą veiksmų planą, skirtą smulkiųjų ir vidutinių ūkių plėtrai bei kooperacijai, taip pat ras atgarsį kooperacijai skirtuose informacinės sklaidos seminaruose, kurie netrukus bus surengti visose šalies apskrityse.
