Kooperacija svetima lietuvių prigimčiai – žmonės nepasitiki vieni kitais. Be to, tai šiek tiek primena sovietmečio kolūkius.
Vis dėlto yra sričių, kuriose ledai jau pralaužti. Pavyzdžiui, mėsinių avių augintojai prekybą skerdiena patikėjo kooperatyvui. Atsiranda ir vienas kitas pieno perdirbimo kooperatyvas.
Apie kooperacijos privalumus ir tikrąją paskirtį – pokalbis su Žemės ūkio ministerijos Teisės departamento Kooperacijos poskyrio vedėju Alfredu Gustu.
– Žemdirbių indėlis į kooperatyvą būna skirtingas, o štai pelnu tenka dalytis po lygiai. Galbūt tokia lygiava ir gesina kooperacijos idėją? – paklausėme A.Gusto.
– Žemdirbiai, prisimindami sovietmetį, ilgą laiką kratėsi bet kokios minties apie kooperatyvus. Dažnai girdėdavau juos sakant, kad burtis ir dirbti kartu nėra prasmės, juolab dalytis pelnu, kuris ir taip nėra didelis.
Bet atsirado sėkmingai veikiančių kooperatyvų, kartu ir teigiamas požiūris į kooperaciją. Juoba kad Vakarų šalyse žemdirbiai noriai stoja į kooperatyvus. Jų teigimu, tai nesumažina, o atvirkščiai – padidina jų pelną.
Šiuo metu Lietuvos žemės ūkio ir maisto grandinėje veikiantys kooperatyvai užsiima įvairia veikla, pradedant žemės ūkio produktų gamyba ir baigiant perdirbtų žemės ūkio produktų pardavimu.
Dauguma žemdirbių įkurtų kooperatyvų superka ir parduoda savo narių (taip pat ir kitų žemdirbių) ūkiuose užaugintus arba pagamintus produktus.
Daugiausia yra superkančių pieną. Taip pat esama grūdų, bulvių, daržovių, vaisių bei uogų supirkimo ir pardavimo kooperatyvų. Keletas perka ir parduoda gyvulius.
– Kokie tokios kooperacijos privalumai?
– Susibūrę į kooperatyvą žemdirbiai tampa stipresni.
Jiems lengviau apginti savo interesus derantis su perdirbėjais. Pavieniams žemdirbiams sudėtinga savo produkciją įsiūlyti prekybos tinklams, dėl to jie patys prekiauja turgeliuose arba gaminius gerokai pigiau parduoda supirkėjams.
Patirtis rodo, kad susibūrę į kooperatyvus ūkininkai turi daugiau galimybių bendradarbiauti su parduotuvėmis ir taip pasiekti daugiau vartotojų. Vakarų Europoje įprasta, kad kooperatyvams priklauso smulkieji ir vidutiniai ūkiai.
Tai viena iš galimybių išsilaikyti rinkoje ir gauti nuolatinių pajamų. O vienas iš uždavinių, keliamų kooperatyvams, – apsaugoti nuo bankroto smulkiuosius ūkius ir pasirūpinti, kad stambios bendrovės jų nesužlugdytų.
– Lietuvoje ypač daug smulkiųjų pieno ūkių. Todėl čia daug kooperatyvų, kurie verčiasi pieno supirkimu ir pardavimu. Ar įmanoma smulkiuosius ūkius paskatinti burtis į pieną perdirbančius kooperatyvus, kaip yra Lenkijoje?
– Laikas smulkiesiems ūkininkams suvokti, kad dirbdami kiekvienas sau nepakels griežtų rinkos reikalavimų ir bus priversti elgtis pagal tas taisykles, kurias diktuoja didieji žaidėjai.
Antai Latvijoje žemdirbiai nevengia kooperatyvų ir pamažu vienijasi. Be to, kooperatyvai ten stengiasi kontroliuoti visą tiekimo grandinę, todėl ūkininkai gali tikėtis didesnių pajamų.
Šiuo metu Lietuvoje daugiausia yra pieno supirkimo ir pardavimo kooperatyvų.
Šią veiklą 2013–2014 metais vykdė net 41 kooperatyvas, jiems priklausė 30 proc. pieno rinkos. Sėkmingai plečia veiklą ir grūdų sektoriaus kooperatyvai.
Daugiausia sėkmingai veikiančių kooperatyvų yra svarbiausiuose žemės ūkio sektoriuose – pieno ir grūdų. Lietuvoje yra ir keletas kooperatyvų, kurių tam tikrą dalį sudaro smulkesni kooperatyvai.
Tai rodo tam tikrą kooperacijos brandą.
Žinoma, kooperatyvams pirmiausia reikia sukaupti žemės ūkio produktų supirkimo ir pardavimo patirties, o pakankamai jos įgijus – imtis perdirbimo. Keletas kooperatyvų tokiai veiklai jau ryžosi ir perdirba dalį superkamo pieno. Tarp jų yra ir kooperatyvas, gaminantis ekologiškus pieno produktus.
Kooperatinis judėjimas ir toliau stiprėja: kasmet įsteigiama nuo 10 iki 30 naujų kooperatyvų.
– Kaip atrodytų kooperacija sodininkystės ir daržininkystės srityje?
– Technologiškai perdirbti vaisius, uogas ar daržoves yra daug lengviau nei imtis gamybos pieno sektoriuje.
Deja, šio sektoriaus kooperatyvai nepasiekė tokios pažangos ir tokios gamybos apimties kaip pienininkai ir grūdininkai.
Cukrinių runkelių sektoriuje yra keletas kooperatyvų, kurie atstovauja savo nariams derybose dėl cukrinių runkelių supirkimo kainų ir kitų klausimų. Tai yra visai kitokio pobūdžio veikla.
Kai kurie kooperatyvai teikia savo nariams, kartu ir pavieniams ūkininkams paslaugas, pavyzdžiui, įdirba žemę, pasėja javus, nuima derlių, gamina pašarus. Dalis kooperatyvų patys gamina žemės ūkio produktus: augina javus, rapsus, daržoves ir kitus augalus, laiko karves, parduoda pieną, augina ir parduoda kiaules, galvijus.
– Kaip buriantis į kooperatyvą išvengti klaidų?
– Mūsų šalyje yra nemažai sėkmingai veikiančių, net pavyzdinių kooperatyvų. Pavyzdžiui, „Pieno puta“, vienijanti jau apie tūkstantį narių, veiklą pradėjo turėdama jų vos keliolika. Pamažu narių daugėjo, kooperatyvas didino veiklos apimtį: pradėjo prekiauti pašarais, supirkti ne tik pieną, bet ir galvijus, teikti buhalterinės apskaitos paslaugas.
Galop kooperatyvo vadovai ryžosi ir įsigijo nedidelę pieno perdirbimo įmonę – Bagaslaviškio pieninę. Šiuo metu prekybos centruose galima įsigyti jos pagamintų pieno produktų.
Gerai pasižvalgius prekybos centruose galima rasti ir kitų kooperatyvų parduodamų produktų – ne tik pieno, bet ir mėsos. Svarbu, kad tie kooperatyvai, kurie šiuo metu yra patys stipriausi, savo veiklą pradėjo būtent nuo keleto ar keliolikos narių ir nuo labai mažos veiklos apimties.
Patirtis rodo, kad bandymas pradėti veiklą per daug užsimojant dažnai būna nesėkmingas. Pirmiau reikia išmokti kooperatinės veiklos, o vėliau ją nuosekliai plėtoti. Tai yra natūralus kooperacijos raidos kelias.
– Ar ministerija yra sugalvojusi būdų, kaip stumtelėti kooperatyvus gamybos link?
– Šiuo metu vertiname teisės aktus – žiūrime, kaip pakeisti įstatymus, kad kooperatyvams palengvėtų mokesčių našta.
Tačiau svarbu ir tai, kad kooperatyvai imtųsi ne tariamos, bet tikros veiklos, pavyzdžiui, ne tik supirktų pieną iš smulkiųjų ūkininkų ir parduotų kitiems, bet ir patys jį perdirbtų. Tik tada, kai daugiau jų imsis produktų gamybos, atsiras ir rimta konkurencija pieno perdirbimo įmonėms.
Padėsime žemdirbiams, kurie ketina vienytis. Esame numatę, kad gamybos besiimančių kooperatyvų projektams, kuriems finansuoti bus prašoma ES paramos, skirsime papildomų – pirmenybę suteikiančių balų.
Ūkininkų „už“ ir „prieš“ kooperaciją
„Parduoti Lietuvoje tai, ką užauginame ir pagaminame, nėra paprasta. Perkamoji galia nedidelė. Todėl vežame savo produktus – uogienes ar nektarą ten, kur gyvena išeivijos lietuviai, pavyzdžiui, į Angliją, Vokietiją“, – sakė Kauno rajone esančio išskirtinės kokybės ūkio šeimininkė Vita Šlapkauskienė.
Produktų gamybos ji ir vyras Mindaugas ėmėsi 2006-aisiais. Juodu verda uogienes arba spaudžia sultis iš to, ką užaugina: aviečių, braškių, serbentų, gervuogių – įvairių uogų ar vaisių. Šviežių uogų sezono metu daugiausia parduodama turgavietėse, o didžiausi šaldytų uogų užsakovai yra konditerijos gamintojai.
„Nesibaidome minčių apie kooperaciją. Tačiau susivienyti su kitais ūkininkais būtų pravartu dėl prekybos užsienyje. O štai gaminių poreikis Lietuvoje nėra didelis, kooperuotis dėl didesnės gamybos nėra prasmės. Uogienės – nebūtiniausia prekė. Jei vienas ūkininkas jau prekiauja kuriame nors prekybos tinkle, jis neapsidžiaugs, jei ir kito gaminiai ten pat atsiras“, – sakė V.Šlapkauskienė.
Molėtų rajone ūkininkaujantis Giedrius Prakapavičius su žmona Birute – pirmieji į Lietuvą iš Prancūzijos atsigabenę pieninės veislės avių ’Lausanne’. Pieną jie perdirba ir per sezoną suslegia bei subrandina apie 6 tonas sūrių ir visus juos parduoda vietos krautuvėlėje bei turgavietėse.
G. ir B.Prakapavičiai augina ir mėsinių – ’Suffolk’ veislės avių. Kartu su kitais Molėtų krašto avių augintojais šiemet sausį jie įsteigė kooperatyvą „Avininkas“. Šis išsinuomojo veterinarijos reikalavimus atitinkančią skerdyklą Molėtų rajone, Inturkės kaime.
„Gyvulius parduodame kooperatyvui. Jis ir skerdžia, ir prekiauja skerdiena. Tokios kooperacijos verkiant reikėjo, nes patiems aprėpti ir sūrių gamybą, ir prekiauti aviena nebeįmanoma“, – sakė B.Prakapavičienė.
