Lietuvoje pagaminti tokios karinės technikos dabar tikrai neįmanoma. Tačiau galima ją prižiūrėti, remontuoti, rūpintis atsarginėmis dalimis. Anot verslininkų, tuomet bent trečdalis šios įspūdingos sumos galėtų likti Lietuvoje.
Vos prieš metus įkurtos Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos prezidentui, atsargos pulkininkui Vaidotui Malinioniui ši idėja atrodo įgyvendinama.
Lietuva buvo paskutinė ES valstybė, kurioje įkurta tokia asociacija. Dabar ji turi 35 narius, kurie atstovauja daugiau negu 100 įmonių.
Juk gynybos pramonė – daugiau ar mažiau stabilus verslas, ypač suklestintis tada, kai kur nors pasaulyje kyla ginkluoti konfliktai ar atsiranda jų grėsmė.
– Ar tikrai įmanoma, kad bent dalis iš šarvuočiams pirkti numatytų lėšų liktų Lietuvoje? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo V.Malinionio.
– Kodėl gi ne? Pavyzdžiui, Rokiškio mašinų gamykla turi gerų galimybių: ten galima atlikti labai rimtas operacijas – nuo technikos surinkimo iki kitokių paslaugų.
Juk šarvuočiai perkami maždaug pusšimčiui metų. Juos reikės prižiūrėti – keisti tepalus, detales, remontuoti. Jei į tas paslaugas mūsų valstybė neinvestuos, pinigai išplauks į kitas šalis.
Mūsų asociacijos tikslas – kad kuo daugiau gynybai ir saugumui skirtų lėšų liktų Lietuvos ekonomikoje. Pirkdami šarvuočius iš gamintojų galime pareikalauti investuoti į tolesnę jų priežiūrą.
Tarkime, paprašyti pastatyti pas mus tam skirtą gamyklą.
Toks modelis ES draudžiamas, tačiau yra viena išimtis: jeigu tai susiję su valstybės gynybos reikalais, kompensavimo mechanizmą galima pritaikyti. Taip yra padarę olandai.
Jeigu Olandijos parlamentui svarstyti teikiamas didelės apimties gynybos projektas, jis niekada nebus patvirtintas, jeigu bent 20 proc. lėšų neliks šalies viduje.
Šiuo metu didžioji dalis – apie 90 procentų – mūsų valstybės gynybai skiriamų lėšų iškeliauja į užsienį, o didžiosiose šalyse – Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose lieka panaši pinigų dalis.
– Vis dėlto yra skirtumų tarp mūsų ir vokiečių. Ar mūsų gynybos versle yra įmonių, kurios būtų žinomos ir už Lietuvos ribų?
– Daugelis mano, kad jei sugebėsime pagaminti tanką, lėktuvą ar laivą, tai jau čia gynybos pramonė. Tai netiesa. Gynybai reikia tūkstančių gaminių ir paslaugų, kurios būtinos ir civiliniame gyvenime: nuo maisto iki aprangos ar transporto.
Mūsų pramonė gali daug ką pasiūlyti karinėms struktūroms. Turime įmonių, jau žinomų pasaulyje. Tai ir lazerių, ir trumpabangių priemonių gamintojai, ir tekstilininkai, kurie rengia ne vien NATO karius.
Radiacijos matavimo prietaisus gamina „Polimaster“. Su radijo bangų prietaisų gamintojo „Geozondo“ įranga įmanoma už kelių metrų betoninės sienos pastebėti, ar žmogus kvėpuoja, ką jis turi kišenėse. Taip pat gaminame medicinos priemones ir įrangą.
„Altas“ gali pasiūlyti komercinio transporto paslaugas. Ši įmonė atnaujina ir įvairioms reikmėms pritaiko mikroautobusus, įrengia greitosios pagalbos automobilius. Pastaruoju metu jis aktyviai ieško nišos gynybos ir saugumo pramonėje.
„Litak-Tak“ atnaujina priešlėktuvinės gynybos priemones – radarus, įvairias valdymo priemones. Giraitės ginklų gamykla gamina šovinius.
Buvo kalbama apie jos privatizavimą, bet paskui buvo nutarta palikti gamyklą valstybės žinioje. Manau, kad Lietuvai ji reikalinga.
Šiuo metu šiai gamyklai atidarinėjame rinkas į Ukrainą, Gruziją, ES valstybes ir NATO.
– Ką NATO struktūros arba kariuomenės, nepriklausančios šiam Aljansui, perka iš Lietuvos įmonių?
– Gynybos pramonės produkcijos eksportas pernai siekė 100 mln. eurų, šiemet planuojama jį padidinti iki 145 mln. eurų. Tačiau net ir žinant, kokia Lietuva nedidelė, tai labai maži skaičiai.
Manau, kad sutelkę savo pajėgumus nesunkiai ir 300 mln. eurų galėtume pasiekti, nes ES ir NATO gynybos pramonėje sukasi apie 90 mlrd. dolerių (per 85 mlrd. eurų). Mes privalome atsiriekti kuo didesnę pyrago riekę.
– Ar yra lietuviškų įmonių, kurios ką nors gamina Rusijos karinėms struktūroms?
– Esame ES ir NATO valstybė, žaidžiame pagal jų tvarką, todėl yra taikoma griežta kontrolė. Ir ne tik prekybai su Rusija, bet ir su valstybėmis, kurioms taikomas ES embargas.
Norėdama ten parduoti kokį nors produktą įmonė turi pateikti begalę dokumentų, kurie suderinti su daugybe institucijų. Tai ilgas ir pernelyg sudėtingas procesas.
– Mūsų šalyje darbo jėga dar pigesnė negu Vakaruose. Gal čia jau dairosi užsienio gynybos pramonės korporacijos?
– Neperšaunamąsias šarvines liemenes Kaune gamina antrinė amerikiečių įmonė „Safariland“. Švedijos koncernas SAAB turi įmonę prie Šiaulių, kuri jiems gamina plastikinius konteinerius prieštankinės sistemos „Carl Gustaf“ šaudmenims.
Lietuva domisi ir kai kurios kitos didelės bendrovės, mūsų šalį vertinančios kaip tiltą tarp Vakarų ir Rytų. Juolab kad čia yra galimybių ne tik gaminti, bet ir atlikti mokslo tyrimus.
Bet dažniausiai visa gamyba sukasi apie didžiąsias korporacijas, su kuriomis mes seniai bendradarbiaujame. Tai – „Nexter“, SAAB, „Patria“, „Elbit Systems“, „General Dynamics“.
Būtent jos yra didžiausi gynybos ir saugumo pramonės rykliai, jos gamina pagrindinius produktus – lėktuvus, tankus, kitą techniką.
Mes su savo smulkiuoju ir vidutiniu verslu bei tyrėjų paslaugomis galime tik prisidėti prie didžiųjų korporacijų.
Vilios kariškius
Rimvydas Maciulevičius
Ignalinos aerodromo įkūrėjas, bendrovės „Pakilimo takas“ direktorius skrydžiams
„Ignalinos skrydžių centrui suteiktas leidimas 20 kilometrų spinduliu atlikti skrydžius iki 22 kilometrų aukščio, nes toliau jau įsigalioja kosmoso tvarka. Galime leisti raketas, gali skraidyti bepiločiai lėktuvai. Čia gali skraidyti kariškiai.
Aerodromo bazėje pagal mūsų sudarytą programą leista rengti bepiločių lėktuvų pilotus.
Šiuo metu kaip tik tariamės, kaip mums „sukarinti“ šias paslaugas. Juk netoliese yra Pabradės poligonas, kur kariškiai gali papildomai treniruotis – pabėgioti, pašaudyti, važinėti karine technika.“
Tiekia ir į Afriką
Juozas Martikaitis
Trikotažo įmonės „Garlita“ vadovas
„Iš mūsų verpalų su nanodalelėmis yra gaminami megztiniai, kurie atbaido uodus, apsaugo nuo ultravioletinių spindulių ir bakterijų ar yra prisotinti vitamino E.
Tokius megztinius daugiausia perka NATO šalių kariuomenės. Megztinis su vitaminu E skirtas kariams, tarnaujantiems povandeniniuose laivuose, kuriuose jie iki pusės metų nemato saulės.
Ultravioletinę apsaugą turinčius megztinius šalys perka kariams, vykstantiems į karšto klimato šalis – Iraką, Afganistaną, atsparių pjūviams įsigyja šturmo grupės.
Drabužiai, apsaugantys nuo vabzdžių, reikalingi kariams, vykstantiems į maliarijos, geltonojo drugio rizikos zonas, snaiperiams. Tokią aprangą esame gaminę ir Pietų Afrikos Respublikos, Nigerijos kariuomenėms.
Su Šveicarijos mokslininkais gaminame nedegančius drabužius. Tai ypač svarbu tankistams ir lakūnams.“
