Į Čekoniškių (Vilniaus r.) verbų ir buities seklyčią Kaziuko mugės išvakarėse moterys susirinkdavo kasdien.
Laukė paskutinis darbas: supakuoti verbas, kurios keliaus į mugę Vilniuje.
Jaunos moterys neriša
Seklyčios vadovė Janina Norkūnienė pripažino: kasmet į Kaziuko mugę atveža vis mažiau verbų.
„Verbų rišėjos iki trisdešimties metų nelabai sutiksi. Šį amatą mokančių moterų amžius – nuo 50 iki 80 metų. Gal ateis laikas, kai verbų rišimu susidomės ir jaunesnės moterys, bet kol kas to nepastebiu“, – apgailestavo J.Norkūnienė.
Čekoniškėse gyvena garsiausios Vilniaus krašto verbų rišėjos. Kadaise jų šiame kaime buvo 31. Dabar rišančiųjų verbas tėra vos dešimt.
Kamuoja įvairios ligos
Kita bėda, kodėl nyksta verbos, – alergija. Kaziuko mugės lankytojai baiminasi, kad parsinešę į namus verbą ims kosėti ir čiaudėti.
„Baisiausia, kad natūralūs produktai jau sukelia alergiją“, – atsiduso J.Norkūnienė.
Alergija kamuoja ir verbų rišėjas. Lucija Naus pasakojo, kad jai balsas prapuola nuo, atrodytų, nekaltų kraujažolių, – rišant verbas šie sudžiūvę augalai labai dulka.
O Franciškai Rinkevič nuo aštrių augalų dūrių išberia rankas. Bėrimas nepranyksta kelias savaites.
Rišti verbas – įtemptas darbas, beveik visas rišėjas kamuoja rankų sąnarių ligos, osteoporozė, poliartritas. Dar ir todėl norinčiųjų išmokti šio amato nėra daug.
Verbų rišėjos skundėsi, kad nuo skausmo negali užmigti, tenka gerti vaistus.
Nebeliko kai kurių augalų
Dar viena priežastis, kodėl nyksta verbos, – vis mažiau pievų, kuriose galima prisirinkti gėlių, žolynų.
Kad ir kur Vilniaus apylinkėse pasisuki, visur atsitrenki į užrašus „Privati valda“.
„Paprasčiausios nendrelės nebegali nusiskinti“, – skundėsi J.Norkūnienė.
Reikalavimas, kad visos pievos būtų nuskustos, taip pat kiša koją verbų rišėjoms. Augalai nupjaunami nespėję subrandinti sėklų. Žolynus naikina ir sunkiosios technikos ratai.
Taip Vilniaus apylinkėse beveik nebeliko jonažolių, nors šis augalas dar prieš kelis dešimtmečius nebuvo retas.
O šlamučius galima skinti tik gavus specialų leidimą, šiurės auga tik Dzūkijoje.
Vis sunkiau rasti ir karlinų, kurios labai pagražina verbą.
„Jeigu visiškai neišnyks žaliava, gal dar bus ir verbų rišėjų“, – tikisi J.Norkūnienė.
Keliauja į kitus kraštus
Tiesa, ir anksčiau Čekoniškių verbų rišėjos keliaudavo dešimtis kilometrų, kad pasiskintų žolynų verboms.
Važiuodavo į Trakų apylinkes, ten buvo pilna laukų, kuriuose nieko nebuvo sėjama, sodinama. Dabar ten pristatyta namų.
„Kažkada karlinos ten augdavo, o dabar jų pas mus prie Čekoniškių atsiranda“, – gamtos kaita stebėjosi F.Rinkevič.
Verbų rišimo technika nepakito šimtmečius. Tačiau kai kuriuos nykstančius augalus keičia kiti.
Prisiekusios verbų rišėjos sakė, kad kur tik pažvelgia, mato vien žolynus.
„Nukeliavau pailsėti į Turkiją, tačiau pajutau, kad nedomina kitos grožybės – žiūriu vien į bitkrėsles, pakelėse augantį gražų karšulį. Tai šioks toks nukrypimas“, – prisipažino J.Norkūnienė.
Skaičiuojama, kad verboms rišti naudojama apie pusantro šimto augalų.
Vienokių reikia verbos viršūnei, kitokių – pačiai verbai komponuoti.
Verbų rišėjos kenčia ir nuo gamtos kaprizų. Sausros metais, kai išdžiūsta didesni žolynų plotai, moterys renka daugiau motiejukų, avižų, rugių, kukurūzų viršūnėlių.
Tai – kaitrai gerokai atsparesni augalai.
Supirkėjai veža į Lenkiją
Kaimuose aplink Vilnių jau prigijo pavadinimas „eurinė verba“. Atkeliavę supirkėjai glėbiais superka verbas ir veža jas parduoti į Lenkiją. Moka už vieną verbą po eurą.
Kai kurios vyresnio amžiaus rišėjos daug nemąstydamos sutinka su tokiu užmokesčiu, tačiau J.Norkūnienė apskaičiavo, kad „eurinei verbai“ reikia net 48 valandų darbo.
Šitiek laiko užtrunka sėja, žolynų rinkimas, dažymas, džiovinimas ir kiti darbai, tad užmokestis tampa elgetiškas.
Žaliavą reikia prižiūrėti
Viena – tris šimtus, kitos – po porą šimtų, kai kurios – šimtą. Tiek verbų surišo Čekoniškių moterys. Verbas Kaziuko mugei čekoniškietės pradėjo rišti nuo rudens. Tada, kai lazdynai numeta lapus ir iš ūglių galima ruošti kotus. Prieš rišant kotus reikia išdžiovinti.
Nuolat būtina peržiūrėti ir per vasarą surinktą žaliavą: rūšiuoti, vėdinti, tikrinti, ar jos negraužia pelės, ar nepelija, ar žolynai ir gėlės nesulūžo.
Surūšiuoti augalus pagal dydį labai svarbu. Tada rišant verbas darbo diena būna rami, nereikia blaškytis. Be to, reikia stebėti, kad žaliava neperdžiūtų, antraip ji taps nelanksti.
Kodėl verbų kotai iš lazdynų? Į šį klausimą atsakė F.Rinkevič papasakota legenda, perduodama iš lūpų į lūpas.
Kartą Marija su kūdikėliu ėjo namo ir ją užklupo liūtis. Ji prašė įvairių medžių pagalbos, kad suteiktų pastogę, bet jos nesulaukė. Tik lazdynas mielai priglaudė Mariją ir jos kūdikėlį.
Atsidėkodama Marija lazdynui palinkėjo, kad jo vaikai augtų stiprūs ir tiesūs. Nuo to laiko lazdynų ūgliai net išdžiūvę nepraranda tiesumo.
Ne visos sėklos sudygsta
Verbų rišėjos darbo turi ištisus metus. Dabar jos jau pradėjo ruoštis sėjai. Loveliuose namuose moterys sėja durnaropes, kermėkus, šlamučius. Būna, kad sėklos nesudygsta. Tada tenka sėti dar kartą.
Patyrusios verbų rišėjos dažniausiai naudoja pačių surinktas sėklas, mat parduotuvėse ne visų augalų sėklų ir nusipirksi.
„Kai renku sėklas savo rankomis, žinau, kad iš geriausių gėlių“, – paaiškino F.Rinkevič.
Atsiranda naujų formų
Seniausia Vilniaus verba yra laikoma mažoji volelinė verba. Dar 1913 metais Ferdinando Ruščico liaudies meno ir amatų parodos afišoje nutapyta volelinė verba beveik nepakito iki šių dienų.
Dažniausiai buvo rišamos dvispalvės arba trispalvės volelinės austinės verbos, primenančios kilimą.
Plokščiosios verbos būna vienpusės arba dvipusės. Vienpusės skirtos šventųjų paveikslams puošti, kartais tokiomis verbomis puošiami ir kapai. Dvipusių verbų viena pusė būna ryškesnė, kitoje įrišama natūralių spalvų žolynų.
Vainikinės verbos rišamos nuo seno, todėl vadinamos senamadiškomis. Jose dominuoja ryškiai žalia spalva dažytos tankiažiedės pipirnės.
Rykštelinės verbos – ant plonos lazdyno rykštelės sukomponuotos smulkios puokštelės. Pasakojama, kad jos pradėtos rišti nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio.
Figūrinės verbos paplito XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jos labai įvairios: šakotos, surištos iš įvairių detalių, vadinamos grybais, burbulais, ramunėmis, medeliais.
Per pastaruosius dešimtmečius atsirado daug naujų verbų formų: ananasų, saulėgrąžų, taurių, burbulų.
Kas ir kiek kainuoja?
Verbos – 3–15 eurų;
mentelė blynams kepti – 0,5 euro;
šaukštas – 0,4–2 eurus;
samtis – 2,5–3,5 euro;
moliniai ąsočiai – 6–10 eurų;
lininės staltiesės – 3,5 euro;
duoninės – 8–12 eurų;
puodeliai – 1–5 eurus;
vilnonės kojinės – 4 eurus;
megzta kepurė – 8 eurus.
Tradicinei mugei – beveik 400 metų
Kaziuko mugės istorija prasideda nuo 1636 metų. Tada šv.Kazimiero palaikai buvo iškilmingai perkelti iš jėzuitų Šv.Kazimiero bažnyčios, kur buvo saugomi nuo 1604-ųjų, į Zigmanto Vazos įsakymu specialiai pastatytą puošnią koplyčią Katedroje. Šioje koplyčioje jie yra ir dabar.
Perkėlus palaikus Katedroje imti rengti Šv.Kazimiero atlaidai, o po bažnytinių iškilmių neatskiriama atlaidų dalis visada būdavo kermošius.
Tie kermošiai – prekyba ir pasilinksminimai – vyko beveik du šimtus metų, tai per karus ar kitas nelaimes prigęsdami, tai vėl atsinaujindami.
1827 metais Vilniaus pirkliai išsirūpino privilegiją rengti didesnį, kelias dienas vykstantį prekymetį – jomarką. Tai jau buvo tikrosios Kaziuko mugės pradžia.
Jomarke jau dalyvaudavo ne tik vilniečiai – suvažiuodavo pirkliai iš toliau, Katedros aikštėje būdavo sustatomos vadinamosios būdos – laikinos stoginės ar palapinės.
Tuo laikotarpiu atsirado ir vienas iš Kaziuko mugės atributų – saldus meduolis „Kaziuko širdis“.
XX amžiaus pradžioje pasikeitė jomarko vieta, mat 1901 metais rusų valdžia Katedros aikštėje pastatė paminklą Jekaterinai II, taigi prekymetis, labiau susijęs su katalikų šventojo garbinimu, caro valdininkų požiūriu pasidarė nepakankamai rimtas tokiai kaimynystei.
Mugė buvo iškelta į Lukiškių aikštę. Tuo laikotarpiu joje ėmė gausiai dalyvauti ne tik pirkliai, bet ir iš kaimų suvažiavę valstiečiai, prekiavę savo namudiniais dirbiniais.
Į mugę suvažiuodavo iki 2400 vežimų, Lukiškių aikštės neužtekdavo ir būdomis būdavo užstatoma visa Neries pakrantė nuo Žvėryno iki Žaliojo tilto.
Šį klestėjimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, bet XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Kaziuko mugė vėl atsigavo, o ypač suklestėjo nuo 1935 metų (nuotr.), kai prie mugės rengimo prisidėjo studentai, rengę triukšmingas eitynes.
Lenkijos turizmo skatinimo sąjunga net organizuodavo specialius traukinius į Vilnių iš kitų Lenkijos miestų. Ypač dideliu mastu Kaziukas buvo švenčiamas 1938 ir 1939 metais.
Antrasis pasaulinis karas vėl nutraukė Kaziuko mugės klestėjimą. Pokariu Kaziukas buvo iškraustytas ir iš Lukiškių aikštės – ten iškilo Lenino paminklas.
Sovietmečiu mugė buvo perkelta į tuometį Kalvarijų turgų, kurį vilniečiai vadino Dzeržinskio vardu.
Šioje vietoje vykstanti mugė nebuvo įspūdinga ir šventiška, nes buvo apribota vietos ir prekeivių skaičiaus.
Senosios tradicijos atgijo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kaziuko mugė grįžo į senąją vietą, miesto centrą, ir net prasiplėtė į Tymo kvartalą.
