Klausydamasi žemdirbių, aimanuojančių dėl mažų pieno supirkimo kainų, ir besiteisinančių pieno perdirbėjų, Žemės ūkio ministerija sukūrė įstatymą, kuris turėtų nuraminti ir vienus, ir kitus. Ar taip tikrai bus?
– Kiek mokėjote už pieną, kai jį pastarąjį kartą pirkote? – paklausėme žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės.
– Pieną pirkau savaitgalį. Jo litras kainavo apie 85 euro centus.
Akivaizdu, kad pieno kaina parduotuvėse yra keturis penkis kartus didesnė, nei mokama ūkininkams. Jie vidutiniškai už kilogramą pieno gauna 18 euro centų, smulkieji – mažiau, stambieji – daugiau.
Suprantu, kad įmonės turi pieną perdirbti, išvežioti produktus, kad ir jos, ir prekybininkai turi pasiimti savo dalį. Bet kodėl tam pieno rinkos dalyviui, kuris įdeda daugiausia darbo, lieka mažiausiai pajamų? Proporcijos nėra teisingos.
Mes sutinkame, kad įmonėms reikia surasti naujų eksporto rinkų, nėra lengva į jas patekti, todėl tenka prisitaikyti – imtis kitokių produktų gamybos.
Tačiau ne kas kitas, o patys perdirbėjai aiškina, kad Lietuvoje jie dirba pelningai ir kad jiems blogai eksporto rinkose.
Tad nors už tą žaliavą, iš kurios pagamintus produktus Lietuvoje suvalgome, su žemdirbiais tegu deramai atsiskaito.
– Seime įregistravote įstatymo projektą, kuris turėtų atvėsinti ir ūkininkus, ir pieno perdirbėjus. Kokios svarbiausios jo nuostatos?
– Projektu tikrai nenustatomos pieno supirkimo kainos. Numatyta, kaip pareigomis turi dalintis ūkininkai, pieno supirkėjai (yra daugybė vien tik tuo besiverčiančių įmonių), perdirbėjai, prekybininkai.
Viena įstatymo nuostatų numato, jog ūkininkai iš anksto turi būti informuojami apie supirkimo kainų pokyčius arba, pavyzdžiui, apie tai, kad rengiamasi su jais nutraukti sutartį.
Tai svarbu, nes iki šiol pieno ūkiai yra remiami prie sienos. Esą jei nesutinki parduoti pieno už atitinkamą kainą, niekas daugiau Lietuvoje iš tavęs ir nepirks.
Ypač dažnai taip šantažuojami smulkūs tiekėjai, nes ūkininkų, kurie parduoda po 10 tonų pieno per dieną, patys perdirbėjai bijo. Prieš tokius nepasišakosi – liksi be žaliavos.
Siūlome, kad svarbiausiems kasdieniams produktams – pienui, varškei, grietinei, kefyrui – būtų taikomas ne didesnis kaip 10 proc. prekybos antkainis. Diskutavome apie tai su prekybininkais, jie aiškino, esą ir taip visų pieno gaminių antkainis nėra didelis. Bet jie to neįrodė – tik pateikė 2010–2014 metų antkainių vidurkį.
O mes, kaip sakiau, kalbame apie kasdienio vartojimo produktus. Juk ne taip jau svarbu, koks kietojo sūrio antkainis. Tai brangus produktas. Kas už jo kilogramą gali sumokėti 15 eurų, sumokės ir 17. Daug svarbiau, kad pieno ar varškės antkainis nesiektų 20 proc. ar dar daugiau.
– Ar įmanoma perdirbėjus įpareigoti, kad jie būtinai supirktų ir perdirbtų visą lietuvišką pieną? Juk žemdirbiai patys gali to nenorėti. Dalį pieno jie išgabena ir į Lenkiją.
– Mūsų tikslas – Lietuvos prekybos centruose turi atsirasti produktų, ant kurių būtų pažymėta, kad jie pagaminti tik iš lietuviško pieno. Tam nereikia keisti įstatymų – parengsime tvarką, kurios laikantis ženklinimo etiketėse bus nurodyta žaliavos kilmės šalis.
Juk net ant degtinės butelių nurodoma, ar ji pagaminta iš Lietuvoje užaugintų grūdų. Bet ant pieno produktų nerašoma, kad jie pagaminti iš latviško, lenkiško ar estiško pieno.
Prekybininkai produktų gali vežtis iš bet kur, tikrai kelio jiems neužkirsime. Bet vartotojai turi žinoti, ką jie paremia – savus ar kaimynų ūkininkus.
Mūsų šalies pieno perdirbimo įmonių pajėgumas didelis, jos gamina eksportui, tad joms reikia daug žaliavos. Tegu ją vežasi iš kur nori. Bet pirmiausia turi perdirbti mūsų ūkių pieną, o gaminius patiekti mūsų vartotojams.
– Ar ministerija imsis tokios kontrolės?
– Visa tai Konkurencijos tarybos valioje. Ji turi sužiūrėti, kodėl pieno supirkimo kainos keičiasi, ar yra priežasčių jas mažinti.
Manytume, kad perdirbėjai, norėdami sumažinti pieno supirkimo kainą daugiau nei 3 proc., turi tokį veiksmą pagrįsti.
Pavyzdžiui, sausį ir vasarį degalai pigo, elektra taip pat. Neteko girdėti, kad perdirbimo įmonės padidintų savo darbuotojams atlyginimus, bet vis tiek dar smarkiau nei lapkritį nurėžė pieno supirkimo kainas.
– Kaip į ministerijos užmojus reaguoja pieno perdirbėjai?
– Kol kas jie santūrūs. Juk įstatymu kainų jiems neprimetėme. Manau, šį teisės aktą ateityje reikėtų papildyti nuostata, išaiškinančia, kokia produkto kainos dalis turi atitekti žemdirbiui, kokia – perdirbėjui, kokia – prekybininkui ir valstybei.
