Užtat lietuviai, nujausdami, kad po kaimynų ateis ir mūsų eilė, kaip niekas kitas akylai stebėjo prieš metus eurą įsivedusius latvius. Ir iš jų mokėsi gerą pusmetį. „Lietuvos ryto“ žurnalistai pirmosiomis 2014-ųjų dienomis taip pat žvalgėsi, kaip su euru „susidorojo“ latviai. O prieš trejus metus, 2011-ųjų sausy stebėjo, kaip eurą pasitiko estai.
Degalinės snūstelėjo
„Degalai – veltui“, - naktį iš 2013-ųjų gruodžio 31-osios į 2014-ųjų sausio 1-ąją degalinių švieslentėse išvydę nulius latviai negalėjo patikėti savo akimis. Tai buvo netikėta euro įvedimo dovanėlė?
Nieko panašaus. Tiesiog degalinės kelias valandas neveikė, kol degalų kainos buvo konvertuojamos iš lato į eurą.
Ta pati staigmena laukia ir lietuvių. Degalinės ir pas mus šiek tiek snūstelės. Pavyzdžiui, „Statoil“ degalinės užsidarys gruodžio 31-ąją, valandai likus iki vidurnakčio. O Naujųjų metų naktį degalais, ir, žinoma, kava pradės prekiauti nuo 3 valandos.
Pirkėjai buvo sumišę
Anot Latvijoje prieš metus besisukiojusių „Lietuvos ryto“ žurnalistų, sausio pirmosiomis dienomis parduotuvių darbuotojai turėjo žongliruoti tarsi cirko artistai.
Kainą pirkėjams pasakę eurais, jie išvysdavo trumpą sumišimą jų veiduose. Žmonės mintyse atlikdavo matematinius veiksmus, o netrukus išsitraukdavo ir mobilųjį telefoną su skaičiuotuvu.
Galiausiai pirkėjai atsiskaitydavo latais – porą savaičių juos pardavėjai dar priimdavo. Bet grąžą atiduodavo eurais. O jei pirkėjai mokėjo eurais, - naujais, šviežutėliais banknotais su latviškais motyvais, šie buvo tikrinami ilgiau nei įprastai. Nes buvo baugu, kad tik jie nebūtų padirbti.
Pasak euro įvedimą Latvijoje stebėjusių žurnalistų, didelių eilių pasitaikė tik didžiuosiuose prekybos centruose, nes mažesniesiems buvo per sunku priimti dvi valiutas. Todėl ant nedidelių parduotuvių langų neretai kabėdavo iškabos „Dėl techninių priežasčių uždaryta iki sausio 14 dienos“.
Latvijos mažųjų parduotuvių savininkai iš anksto buvo apskaičiavę, kad jiems verčiau iš viso nedirbti nei laikyti stambias sumas grynųjų.
Estai didžiavosi, nes buvo pirmi
„Narystė euro zonoje mums reiškia labai daug. Didelė garbė dalyvauti formuojant naują euro zonos politiką, daryti ją konservatyvesnę. Estija euro zonoje išsiskiria mažiausia valstybės skola ir minimaliu biudžeto deficitu.
Stengsimės, kad toks požiūris atsispindėtų visos euro zonos politikoje”, – didžiuodamasis permainomis savo valstybėje, - 2011-ųjų sausio 1-ąją eurą įsivedusioje Estijoje įkalbėjo tuometis jos finansų ministras Jurgenas Ligis.
Tai, kad prieš sausio 1-ąją pakeičiant Estijos kronas eurais šią idėją palaikė tik 52 proc. šalies gyventojų, ministras aiškino prisirišimu prie kronos banknotų ir jų istorijos. Pasak Estijoje įvykius tuo metu stebėjusio „Lietuvos ryto“žurnalisto, praėjus vos trims dienoms po euro įvedimo, Estijos bankai ir šalies valdžia pokyčius jau vadino didele sėkme.
„Netgi keista, tačiau bene didžiausia patirta problema – keleto mažų parduotuvių kasininkės priimdavo tik estiškas eurų monetas.
Mums reikėjo paaiškinti, kad vienodai galioja visi eurai: ir estiški, ir vokiški, ir kiti”, – vos įvedus eurą „Lietuvos rytui” kalbėjo Estijos finansų ministerijos euro informacijos projekto vadovas Ingvaras Barenklau.
Bene labiausiai nepatenkinti permainomis Estijoje buvo smulkieji verslininkai. Jų atstovai skundėsi, neva šalies valdžia juos verčia būti valiutos keitėjais. Iki sausio 15-osios Estijoje taip pat visos parduotuvės privalėjo priimti ir eurus, ir kronas, tačiau grąžą tekdavo atiduoti tiktai naująja valiuta.
Todėl mažesnėse parduotuvėse pirkėjams teko kantriai laukti, kol pardavėja, naudodamasi skaičiuotuvu, atseikės grąžą eurais, o ne kronomis. Vis dėlto, anot žurnalisto, pirmosiomis 2011 metų dienomis spūsčių nebuvo matyti nei prie keityklų, nei parduotuvėse.
