Pasak LGT direktoriaus Jono Satkūno, šis mineralas priklauso Lietuvoje dar neeksploatuojamuose žemės gelmių ištekliuose.
Glaukonitas pirmiausia gali būti naudojamas kaip ilgalaikio poveikio ekologiška trąša, nes jame esantis kalis, geležis, fosforas ir mikroelementai pereina į dirvožemį palaipsniui ir pagerina jo savybes.
Jis taip pat gali būti taikomas aplinkosaugos technologijoms – atmosferos teršalams ir organiniams skysčiams nukenksminti.
Geologai išskyrė du perspektyvius plotus glaukonito telkinių paieškoms. Vakarų Lietuvoje – Šilutės, Šilalės, Tauragės ir Klaipėdos rajonai, o pietvakarinėje dalyje – Kauno, Šakių ir Marijampolės rajonai.
Prognozuojama, kad bendras glaukonito išteklių kiekis šalyje sudaro 1,8 tūkst. mln. tonų.
Paviršiuje glaukonitinės uolienos aptinkamos luistų pavidalu Nemuno (Alytaus r.), Neries (Ukmergės r.), Šventosios (Jonavos r.), Merkio (Varėnos r.) ir Juodės (Vilniaus r.) upių slėniuose.
Šis mineralas susidaro normalaus druskingumo 20–300 m gylio jūrose. Tai įvairaus atspalvio žali smulkūs grūdeliai.
Kadangi daugiau glaukonito turinčios uolienos slūgso labai giliai (giliau kaip 50 m), jį geriausia išgauti hidrologiniu būdu – išplauti naudingąsias iškasenas naudojant gręžinius.
Kitų šalių patirtis rodo, kad tokia gavyba, palyginti su kasyba karjeruose, yra dukart pigesnė.
Iki šiol, pasak Jono Satkūno, LGT dar nėra išdavusi leidimų glaukonito gavybai.
