Lietuviai gamina daug ir įvairaus maisto ar gėrimų, tik ne visiems jiems lemta lengvai įsitvirtinti savoje šalyje. Savame krašte pranašu nebūsi? Įmonių atstovai nesutinka: lietuviai keičiasi, skonis taip pat, tad kantriai lenkiant šaką ilgainiui ši ir nulūžta.
Susiejo su A.Sekmoku
Vasaros pabaigoje įkurta įmonė „Kmokas“ gamina kmokus – želės rutuliukus.
Kmokų gamintojai turėtų sudominti ne tik virėjus ar konditerius, o vėliau galbūt ir pardavėjus, bet ir kalbininkus. Žodis „kmokas“ nieko nereiškia, jį sukūrė patys gamintojai. Prigalvoję įvairių keistų žodžių, vedė juos į google.lt paieškos langą ir žiūrėjo, kokius rezultatus ši sistema pateikia.
„Jei ir išmesdavo ką, tai Sekmoko pavardę“, - juokėsi įmonės „Kmokas“ direktorius Liudas Rainys, prisiminęs sutapimą su buvusio energetikos ministro Arvydo Sekmoko pavarde.
O vėliau žodžio skambumą patikrino vaikai - mažylių teismui buvo pateikti keli bereikšmiai, bt skambūs žodžiai. Jie pasirinko "kmoką".
Ir iš žuvies, ir iš aviečių
Baltijos maisto ir gėrimų mugėje gamintojai pristatė trijų skonių kmokus – persikų, vyšnių ir braškių. Tačiau yra išmėginę ir rutuliukus iš pomidorų sulčių, kokakolos, arbūzų. Užsakovams užsimanius, galėtų pagaminti ir iš sultinio – tiek mėsos, tiek žuvų.
O kol kas tokius rutuliukus „Kmokas“ siūlo naudoti desertams ar kitiems patiekalams puošti ir gardinti, berti į taures su alkoholiniais gėrimais, tarkim, putojantį vyną, taip pat kavą - tinka tiems, kad mėgsta šį gėrimą su sirupu.
Kol kas L.Rimkus su kolegėmis ketina užkariauti restoranų, kavinių, barų šeimininkų širdis ir gaminti kmokus pagal jų užsakymą, tačiau nespjauna ir į galimybę gaminti kmokus masiškai ir tiekti prekybos tinklams.
Į užtepėlę – ir balandas
„Gerovės“ konservų fabrikas prieš porą metų Lietuvos rinkai pristatė užtepėles ir pagardus su juodosiomis alyvuogėmis, saulėje džiovintais pomidorais, salierais, dabar į šiuos produktus jau dedama ir sezamo, ir artišokų. Tačiau, neslepia fabriko generalinė direktorė Asta Jurėnienė, greta tradicinių uogienių ar įdarų konditerijos gaminiams, pasiūlius įmantresnio lietuviams skonio užtepėles, teko nueiti netrumpą kelią, kol jos pradėtos pirkti.
„Reikėjo trejų metų. Taip pat teko sugalvoti ir pavadinimą šiam produktui. Užtepėlių tuomet dar nebuvo. O mūsų pagrindinė idėja buvo tokia – jokių priedų“, - sakė direktorė.
Naujausia idėja – panaudoti užtepėlėms bolivines balandas. Tokią užtepėlę, kad ir po dvejonių, „Gerovė" pasiūlė pirkėjams, joje dar yra tunų ir citrinų.
Panašų ilgą kelią lietuviškam fabrikui tenka nueiti ir užsienyje – įmonė eksportuoja savo produktus į Latviją, Estiją, Rusiją, Angliją, Airiją. JAV.
Kaimynai tokių produktų neturi, tad reikia ir juos pratinti prie naujovių. Ten, kaip ir Lietuvoje, paklausesni tradiciniai produktai. Taip pat Airijoje ar Anglijoje, kur lietuviškų produktų dažniau ieško ten įsikūrę tautiečiai, tad ir jie labiau linkę paisyti tradicijų.
Pasiūlys becukrį džemą
Becukris džemas iš braškių, vyšnių, juodųjų serbentų ir aviečių – naujausias „Gerovės“ produktas, kuriam taip dar teks skintis kelią pas vartotojus.
Šis produktas skirtas diabetikams? „Ir tiems, kurie galvoja apie savo svorį ir kūno linijas. Šiame triskart mažiau kalorijų ir 2,4 karto daugiau uogų“, - naujieną gyrė A.Jurėnienė.
Nors jau pelnė „Rinkis prekę lietuvišką“ apdovanojimą, jo kol kas nėra parduotuvių lentynose. Becukris džemas turėtų ten atsirasti kitą pavasarį.
Mėlyni dažai maistui netinka
Mokslininkas iš Babtuose įsikūrusio Sodininkystės ir daržininkystės instituto Nerijus Lamanauskas dar tik žengia pirmuosius žingsnius siekdamas užkariauti Lietuvos gamintojus. Rinkai jis siūlo natūralius maistinius dažus iš uogų. Jo įkurta įmonė „Mėlynė“ naudoja mėlynes, vyšnias, braškes ir kitas raudonas uogas ar tokios pat spalvos vaisius.
Natūralūs maistiniai dažai išgaunami išgryninus antocianinus iš uogų. Kaip sakė mokslininkas, ši medžiaga veikia kaip antioksidantas, priešvėžinė medžiaga.
N.Lamanauskas tikras, kad jo natūralus produktas patrauks konditerius, kūno kosmetikos kūrėjus.
Maistininkams jis siūlė ir mėlynus maistinius dažus, tačiau šie suraukė nosį: tam, kas valgoma, mėlyna nelabai tinka.
Ant stalo – traškios braškės
Traški ir puri braškė, kur kas lengvesnė, nei ta, kuri ką tik nuskinta. Kad ji būtų tokia ir dar išsaugotų 98 proc. vitamino C, ją reikia liofilizuoti. Šis sudėtingas žodis reiškia technologinį procesą, kurio metu vaisiai ir uogos džiovinami dideliame šaltyje – apie 80 laipsnių – vakuuminėje erdvėje.
Tokiais produktais jau prekiaujančios įmonės „Paslaugos žemdirbiams“ direktorė Nijolė Karpavičienė atskleidžia: šitokio proceso metu iš uogos ištraukiama drėgmė, tad ji palengvėja 10 kartų, tačiau išlaiko savo formą. Saldainius primenančios šaldytos braškės, avietės, mėlynės ar moliūgų kubeliai tinka ir vieni valgyti, taip pat dėti į jogurtus ir įvairius desertus.
„Viską parduodame Lietuvoje, taip pat gaminame liofilizuotų uogų miltelius, kuriuos naudoja saldainių gamintojai“, - pasakojo „Paslaugos žemdirbiams“ vadovė N.Karpavičienė. Ši įmonė savo produkcijai pavadinti sukūrė prekinį ženklą „Vertas“.
Taip pat įmonė pristato ir beržų sulą su šaltalankių, moliūgų ir svarainių sultimis.
Išsiruošė į Vilnių
Kovą bus treji metai, kai Mažojoje Lietuvoje, Šilutės rajone, įsikūręs vyndarys Česlovas Ramoška spaudžia vyną, kurį ir pavadino savo vardu. Aviečių, svarainių, juodųjų serbentų ir aronijų vynas pelnė ne vieną apdovanojimą. Tačiau net ir šitaip pagirti bei „Tautinio paveldo“ ženklą pelnę Č.Ramoška su žmona Tatjana neketina gaminti daugiau – per metus jie paruošia iki 10 tonų vyno, mat tiek leidžiama mažiems ūkiams.
„Fiziškai nepajėgtume aprūpinti didelių tinklų. Ir neturime tokio tikslo. Viską darome savo rankomis, viską atlieka vienas žmogus – mūsų vyndarys“, - pasakojo T.Ramoškienė.
„Paaiškėjo, kad apie mus Lietuvoje žino tik apie 3 proc. žmonių, norisi, kad žinotų daugiau. Tad reikia ir į Vilnių važiuoti, rodyti vilniečiams“, - šypsojosi Baltijos maisto ir gėrimų mugėje BAF vyną pilstanti T.Ramoškienė.
